Plepalynas

Nei karto niekas nekvietė manęs į darbo pokalbį per pastaruosius 5 metus. Neišmąstykite už mane. Kvietė tol kol pasakiau kad gyvenu ne tame mieste kuriame laisva darbo pozicija. Ir vos išgirdus informaciją apie gyvenamą vietą - laisva.
Mergaitė -kūdikis, nes aš vieniša mama. ;) Nes vaikai serga, nes atostogos ilgesnės vienišoms....
Aš nesiteisinu.
Aš tiesiog kenčiu šitą nenormalų gyvenimą. Ir pakeisti jo kol kas neįstengiu.
Net išvažiuoti uždarbiauti negaliu, vaiko neturiu kam palikti o su vaiku ir ten nereikalinga.
Sveikam toks gyvenimas sunkiai suvokiamas arba nesuvokiamas iš viso. Nesistenkite.

Byla , labai gerai turėti draugę kuriai gali išsipasakuoti. Aš va turiu tokia su kuria susiskambinam kai bloga ir reikai kam nors išsipasakuoti, tarp, kitko ji irgi buhalterė, tai apie darbdavius pasiguodžiam, :)

Sveiki, norėjau paklausti ar sodra mato informaciją apie išmokėtus atostoginius? ir Jeigu aš paprašyčiau socialinio draudimo išklotinės už paskutinius metus, juose rodytų kiek atostoginių buvo gauta?

Kad šiais laikais gal visiems tokių dalykų būna.. dabar tiek streso, skubėjimo, nesugeba organizmas susitvarkyti su tokiu emociniu krūviu ir pastreikuoja, bet išėjimai iš to skirtingi.. vieni kažkaip sugeba susitvarkyti patys.. gal atostogos, daug judesio.. kiti pageria vaistukų, chemija priverčia smegenis džiaugtis ir juda gyvenime pirmyn, kiti užsiciklina ties būsena "man blogai", "visi prieš mane"..

Sodra mato priskaitymus už mėnesį.. bendroj sumoj.. kiek ten atostoginių, kiek algos, kur priedas ir pan. jie nemato..

Byla, galbūt ne viską visiems reikia sakyti. Ta prasme būsimiems darbdaviams. Galbūt reikia, daryti, kaip kažkada mano kolegę, pamokė vienas universiteto dėstytojas ir didelės įmonės vadovas: nesakai savo problemų, sakai, kad viską moki, ir priims. Ir priėmė. Ir tapo ji mylimiausia darbuotoja įmonėje. Nors turėjo ant patalo gulintį vyrą, kuris pagerėjus, jei įstengdavo atsikelti, iš karto kardavosi, ir du nedidelius vaikus. Iš kurių vienam teko ir virvę nupjauti. Tai ko gero daug blogiau nei būti vieniša mama...

Byla, jei gerai pamenu, tai Kaune galėtumėt pas dukrą pagyvent.. bent trumpai.. tai kam sakyt, kad gyvenat kitur? Sakykit, kad Kaune gyvenat.. pakvies į pokalbį, jei įsidarbinsit susirasit kur gyvent.. Kad atostogų daugiau neturi reikšmės.. tada nepriimtų į darbą ir neįgaliųjų, nes jiems irgi daugiau atostogų, bet tokie žmonės visgi dirba.. ir net esant dviems tėvams tėtis retai kada lieka su vaiku jam sergant.. vis vien lieka mama, darbdaviai tai žino.. tad čia irgi ne tas.. Ir jūs teisinatės.. ne man, ne mums, o sau.. bandot save apgauti, kad nėra išeities.. Išeitis visada yra :)

Pas dukrą gyventi - misija neįmanoma. Jie trise nuomoja butą. Vienas išsikraustė, kita gyventoja atsikraustė. Jie gyvena savo gyvenimą.
Ir, dabar, su savo pajamomis, aš neišgalėčiau nė kambario išsinuomoti. Todėl, likau ten kur esu. Tiesa, persikrausčiau į kitą butą. Ir čia taip gavau per galvą, kad.... tai sveiku protu sunkiai suvokiama. Deja, policija, rašo laiškus ir tiek... Nuoma pabrango. Mokykla ant nosies. Ir šiuo metu ką nors keisti, jau ir jėgų nebeturiu.
Žodžiu, rašiau čia neieškodama paguodos ir nenorėdama kalbėti apie save. Tiesiog mane tas laiškas iš banko kažkaip išmušė iš pusiausvyros. Buvau ką tik pasikeitusi virtuvėje kraną. Ir keikiau prekybininkus, kad virtuvinio maišytuvo "snapas" -tik pats vamzdis, kainuoja 12€. Turėjau pirkti nes bijojau užlieti kaimynus. Nulaužė man vakar tą nelemtą kraną vaikai....

Nesusilaikiau. Apie dukros gyvenimą parašėte taip, lyg ji būtų visai svetima, svetimesnė net už kaimynę laiptinėje... Juk ji turi galvą, rankas, kojas, diplomą ar nelaikas atiduoti nors minimaliai mamai grąžą už tai, kad jai nieko netrūko studijuojant? Ar ji nemato, kad jos artimiausiems žmonėms pats sunkiausias laikas? kažkas ne taip, jeigu nemato, kažkas ne taip, jeigu negali... Byla, mažieji vaikai ilgai būna maži,nors...kartais labai greitai suauga. Mano sesuo liko našlė, kai jos berniukui suėjo aštuoneri. Jos darbas - budėtoja, savaitgaliais- visą parą. Nebuvo kam prižiūrėt, bet kažkaip užaugo vaikas...

Taip ir yra. Deja. Yra kaip yra.
O kaimynų nebeturiu. Čia susidūriau su kažkokiu nenusakomu priešiškumu, kategorišku nusistatymu prieš nuomininkus. Buvę kaimynai kartais paskambina. Kai ko nors reikia. :)
O kadangi Dorota paminėjo drauges, tai, nelabai seniai supratau kad tokių neturiu. Tiesiog esu ne tarp savo lygio žmonių. Aš turėčiau būti tarp skurstančiųjų, dirbančių ir gyvenančių iš mažų pajamų. Tada gal kažkas ir būtų, gal būtų kažkas nuoširdaus. O dabar "draugystė" prasideda ir baigiasi reikalais, darbiniais, arba paskambina pasigirti kad kažkieno sūnus ženijasi, kažkieno dukra išteka, švenčia kažkieno kokį penkiasdešimtmetį arba kad sėdi ant ežero kranto ir kepa šašlykus, arba kad važiuoja į Lenkiją, arba kad kažkokį pletką kažkas atnešė apie tai kad kažką paliko vyras ar žmona, arba kad ketina pirkti sodybą, ar trečią -ketvirtą butą ir t.t.. Kažkaip nesinori mesti telefono ir sakyti kad man tai visai neįdomu. Jei jau patys nesupranta. Tiek tų draugysčių.

Man atrodo ieškokit ne draugės o vyro
Nėra viskas juoda.
Kodėl nestojat į eilę dėl būsto?
O kas liečia tuos prašymus dauguma mes ir bankui pildom popierius ir kt. Aš pvz metų gale visad gaunu prašymą sutvarkyt bendriją, iš geros valios ir nieko, dabar nei ačiū nebesako

Stoju. Kodėl nestoju. Tiesa, eilė yra virš trijų šimtų žmonių. Per metus į priekį pasislenka maždaug per 10 žmonių. Taip man sakė savivaldybėje. Pagrindinis būstas koridorinės sistemos bendrabučio 18 kvadratinių metrų kambarys. O nakvynės namai taip pat perpildyti. Vietų net ir ten atėjusiems tiesiog iš gatvės, niekas neduoda.


Nejuokinga.

Byla, nagi, pralinksmėkit. Imkit ir susiraskit. Pamatysit, praeis visi blogumai
Priedo, šiandien Tarptautinė orgazmo diena (neseniai sužinojau). Kaip tik proga apie tai kalbėti

na su tais prašymais, prašymas prašymų nelygus. Buna kad tik vieno paprašo jau kito trečio, o po to sako kad visko nebereikėjo a dabar reikai už kitą laikotarpį :) nuo situacijos priklauso

o va neseniai mano furistų įmonės direktorius paprašė susižinoti dėl gražinimo akcizo iš belgijos ir Prancuzijos, susižinojau kad pačiai užpildyti nieko man nepavyks, nes ten reikai tos šalies kalba lyg pildyti. Na pasiskambinu i Linava, per jos mat galima gražinti, nuo gražinamos sumos nepamenu lyg 6 proc ar 8 ima. na ir viską susakiau direktoriui ko reikia, ir t.t. kiek mokėti už tą paslaugą.
Kitą diena susitikus sakau, na ką nusprendėt, o jis man sako, O tai niekaip jus negalėsit užpildyti to gražinimo, gal kaip nors sugebėsit.
ir žinote taip šlikštu pasidarė, reiškė Linavai už atlygį gailą , mokėti, o aš na ir taip buhalteriauju pas jos, reiškia galima viską krauti už tą pačia kainą vat išveda tokie dalykai,

Orgazminuosi su Xanax ir Valdoxan.

Man irgi ne per seniausiai paskambino, taip, lyg tarp kitko. Sakau, kada reikia tų duomenų? Sako - vakar. Tai, sakau, gerai kad dar užvakar nereikėjo.....

Vien cheminiais preparatais šitos ligos "nepagydysit, tik "susivarysit" sveikatą nuo chemijos. Gydymas be psichologo ir psichiatro konsultacijų neduos jokios naudos.

Jeigu pats sau nepadėsi, nepadės nei psichiatrai nei psichologai....Jie padės tada, jei pats stengsiesi išsikapstyti.

Byla nesupykite už klausimą, o kai vaikui metų ir jums?
Kad nebūtų į vienus vartus, man 35 vaikams 17 ir 5.

Gydymas be noro pasveikti irgi neduoda jokios naudos.