Mane gyvenimas užkniso juodai

Temos pavadinimas tiko tiktai poniai ESterrai.
O mus visas "užknisa", šio greitai bėgančio, gyvenimo rutina. Reikia dėkoti Dievui, kad negaunam tokių išbandymų kaip ponia ESterra.

Sunkumai ir bėdos yra visos vienodos tik žmonės ne visi stiprūs ir ne visi nori tas bėdas įveikti

Na ir pesimistinę temą sugalvojot, ypač skatina dirbti Aš tai niekad nieko neimu į galvą, jaigu jau išties viskas užknisa, savaitgalį išgeriu čerką kitą ir kita savaite lyg nieko nebūta.

Tie "išbandymai", kurie skirti mums ne tokie baisūs, Gal ir čerka padės ar piešimas, kinas ar draugai, knyga...
Kaip šiandien viena draugė pasakė (atsiprašau puritonų) "Jei šūdų tiek daug ir visi plaukia į tave, nebandyk jų sustabdyt krūtine. Geriau pakeisk krantą."
O šiaip man baisiau kiti dalykai. Kai kažkas blogai labai artimam žmogui.
Jokie filosofiniai pasvarstymai nepadeda...

Loreta 13,
tikra tiesa.
Prisimenu savo būseną, kai dukra gulėjo ligoninėje po traumos. Kančios ir skausmo perkreiptu veidu. Kai prieš kiekvieną operaciją mano baimė buvo didesnė, nei jos. Kai nežinojom, ar vaikščios. Jei vaikščios - ar neliks raiša.
Kai privalai kelti jos nuotaiką, o gerklėje net kartu nuo ašarų. Tikras siaubas.
Žinai, kad privalai nepalūžti.
Mylimų ir artimų žmonių skausmas dvigubėja mumyse.

Elvusia,
labai suprantamas tas skausmas, apie ką tu rašai. Kai tai išgyveni( ypač dėl vaiko), visos kitos problemos atrodo tokios menkos.