Kokius gyvūnus auginate?

Tikra beširdė.

Nu kodėl jau taip iškart beširdė? Gal žmogus tiesiog nemėgsta šunų? Juk gerai, kad neišmetė į gatvę, nors tiek gerai...

Jau kas neturi supratimo, tas ir neturės, nelygu kam reiktų padėt-ar žmogui, ar šuniui, ar bet kam. Per tokius pasaulis ritasi link kritiškos nužmogėjimo ribos. Jau tą įrodė šiandieniniai vaizdeliai.

[quote]
Oi, mes kol parkeliavom namo iš prieglaudos tai ir nuotykių turėjom. Nabagė šunytė nuo streso, pridarė taxe ant sėdynės. O tas taksistas ganėtinai vrednas dėdulė. Bet aš labai nuoširdžiai atsiprašiau ir išvaliau tą sėdynę kai parvažiavom namo. Išsiskyrėm gražiuoju.
Tiesą sakant, iš to žmogaus tikėjausi kitokios reakcijos. Kaip malonu kad klydau.

:)
Neverksiu, Raini :) Tik gumulas susidaro, pagalvojus....
Man labai gaila tokios moters. Apie šunį net nekalbu. Tik įsivaizduoju jo akis....Gal būsiu labai neteisinga, bet manau, kad ji nemylėjo savo tėvų....
Tą šunį pasiimčiau kaip didžiausią savo tėvų draugystės prisiminimą. Juk jie buvo laimingi, gyvendami drauge.
Kai mirė mano tėtis. Tuo metu nebuvo mados, o mes juk kaime gyvename, tuo labiau, šarvoti kur nors ne namuose.
Pasišarvojom namuose. Turėjom tuo metu katiną. Tai tas katinas prie karsto sąžiningai išsėdėjo visas 2 dienas. Mes jo nevarėm. Matyt, jis kažką jautė. Juk nepasakys....
Ir, po laidotuvių praėjus gal mėnesiui, gal daugiau, sūnus partempė pirmą šunį, kurį matė, kaip išmetė iš pravažiuojančios mašinos.
Priėmėm tai kaip ženklą....
O panašų, beje, atvejį, tik dar žiauresnį, gal prieš mėnesį papasakojo mano antro darbo vadovė.
Jos kaimynė, moteris, atėjusi pas tą vadovę, paprašė užkurti automobilio variklį. Ir paprašė nežiūrėti, ką darys.
Sako, na, užkūriau, bet kurgi tau nežiūrėsiu. Matau, sako, ogi mano kaimynė atsitempė maiše savo šunį ir uždusino.....
Žiauru. Neturiu ką pasakyti.
Tai vadovei sakau, ir jūs leidote tai padarysi? Būčiau išnešus kaimynę s grochotom. Pamirštų kelią pas mane. Na, sako, juk ji labai gera moteris. Na, bet va, sugalvojo taip šunimi atsikratyti. Jergutėliau, "gera moteris"....
O pati pasakotoja, pasirodo, savo "mylimą" katiną išvežė irgi nežinoma kryptimi....
Tai va. Visokių yra tarp mūsų.
Nesakau, kad reikia gyvūnus iškelti aukščiau žmogaus. Nesakau, kad reikia leisti jiems užlipti ant galvos.
Bet jais rūpintis ir, mažų mažiausiai, jų neskriausti mes privalome.

Prieš pat mano brolienės tėčio mirtį žuvo jo mylimas šuniukas. Mano tėvų šuniukas , kai tėvai persikėlė į Vilnių, buvo paliktas kaimynei , su kuria draugavome ir tebedraugaujame. Ta kaimynė jį labai mylėjo, dar kai tėvai gyveno miestelyje, šuo buvo "dviejų kiemų". Todėl ir palikome, nes jam mieste nebūtų gerai. Mano tėtis labai tą šuniuką mylėjo ir jo ilgėjosi. Lankydavome ir veždavome daug lauktuvių...Maždaug savaitę iki tėčio mirties mūsų Džeris žuvo...
Vat ir netikėk kažkuo...

O dabar graži istorija. Mūsų kaimynystėje gyveno močiutė ir turėjo tokį kudlių - kilmingą dvorterjerą. Labai juo rūpinosi. Močiutė mirė, į jos butą atsikraustė giminės, dar pakankamai jauni žmonės su pauaugliais vaikais. Dieną namuose nebūdavo žmonių, jie šunelį išleisdavo ir tas lakstydavo laukais ir labai kaukdavo. Kaimynai padarė pastabą. Ir ką jūs galvojate. Šuniukui buvo nupirktas gražus antkakliukas, dabar jis kasdieną jau keli metai kuo gražiausiai visos šeimos yra vedžiojamas pasivaikščioti. Šuniukas jau senas, bet matosi, kad gražiai prižiūrimas ir, ko gero, laimingas.

Savaime suprantama, kodėl gera, nes tokia tokią pažino - .

Aš tai labai tikiu tokiais dalykais.
Visada išeidamas žmogus, ką nors pasiima....
Ir prieš bet kokią nelaimę ar bėdą, bent jau pas mus, kaip taisyklė, koks nors augintis išeina į amžinosios medžioklės plotus.....

www.zapiks.com/share/player.swf?autoStart=tru...

Klasiškas šuo :)

o aš paauglystėje turėjau balkonsargių veislės kalytę :)

Čia filmuotoje medžiagoje irgi tokios veislės šuo?
Nes aš be kilmingųjų dvarnterjerų nieko daugiau nebepažįstu :)

Nemanau, mano kalytės mama buvo kaukazo aviganė (taip teigė pardavėja) , o tėčio nieks nematė :) o panaši į liekną jauną laiką :) labai judri ir energinga, šiltuoju metu gyveno balkone ant pufiko, kad matytų kas vyksta už balkono turėklų :)

Nu, negaliu
Tik dabar pamačiau - balkonsargių
Oi, ta senatvė - žiūri žiūri ir nieko nematai

Koks panašus tas gyvūnų ir žmonių pasaulis

O pardavėja kokia gudri pasitaikė:
aš klausiu:
ar didelis šuniukas užaugs?
sako - didelis,
mama klausia: o koks didelis?
pardavėja - iki kelių :)

Matyt iš karto negalėjo nustatyti kokio ieškot, tai kaip pasklausiat, taip ir stengiasi įtikti: nelabai didelis, ir nelabai mažas.

Gerai, kad nepaklausė: o kokio reikia?

Byla, kaip jūsų naujasis augintinis?
Iš viso, vakar daug galvojau apie Bylą ir jos įnamį.
Byla tokia pedantė. Viskas pas ją turi blizgėti. Ir, staiga, plaukuotukas namuose.
Juk jovalas garantuotas
Nes pas mane tvarkos niekada nebūna.
Čia surenku plaukus, čia vėl, žiūrėk, plaukai pakampėse tabaluojasi...