Šeima, vaikai

Kalbėtis su artimaisiais labai svarbu. Jokiu būdu nelaikyti visko savyje. Kartais šalia tavęs esantis žmogus net nenutuokia, kas tave slegia, neramina, jaudina. Iš kur kitam žinoti, kas tavo galvelėj? Iš visokių nutylėjimų išsirutulioti gali baisūs dalykai.
Todėl reikia pasakyti, reikia kalbėtis .
Artimas, tave mylintis žmogus tikrai supras.
Jei nesupras ... jau čia blogi reikalai

Nesuprantu ir sunkiai įsivaizduoju Penelopės aprašytą situaciją. Nežinau, ar reikalinga čia užuojauta. Kartais žmonių santykiai susiklosto kitaip, bet jei tai abiem pusėm priimtina, jei tai neįmanoma pakeisti... (tik neužsigauk, nebūtina, aišku, šią situaciją toliau dėstyti ir neprivalai mums nieko aiškinti)
Mano mama baigusi tik 8 klases. Paprasta, neišsilavinusi, neapsiskaičiusi. Jos gyvenimo credo: "gyvenu tam, kad valgyčiau" ("o ne valgau tam, kad gyvenčiau") Bet tai nuoširdu, tikra. Ir genialumas tame paprastume.

Žinai, bandžiau kalbėtis aš su ja.
Ir ne vieną kartą.

Sakyčiau, kad tik man ji tokia...
Ir brolienė ta pastebi... Broliui kažkaip vistiek. Žinia vyrai visada mažiau emocionalūs, mažiau kreipia dėmesį į santykius.

Paskutinį kartą kai bandžiau kalbėtis (prieš 0.5 metų) išgirdau maždaug tokį tekstą:
Tu iš vis tokia anokia, Tu mūsų su tėvu vilčių nepateisinai, Tavo vyras molis, Tavo vaikai įžūlūs ir t.t. Va kitų vaikai - kokie, karjeras daro, tėvus myli.... Bendradarbiai savo vaikais giriasi, o aš neturiu kuom pasigirti! Ir iš viso, gal Tu ne mūsų vaikas , kad visada šiaušies...

Žinai, tada ir išrėžiau... (eilinį kartą nuoširdus pokalbis virto barniu) Aš ką - alkoholikė (tokią jauną valkatėlę nuolat praeinančią pro tėvų langus pabaksnoja mama)? Aš narkomanė? Aš ką - tokia valkata? Aš pas tave užėjau čia lito paprašyti, nes bonkei trūksta? Dozei trūksta?

Turiu namus (savo).
Turiu šeimą.
Turiu gražius vaikus (visi vaikai yra neklaužados!).
Turiu vyrą.
Vyras turi darbą.
Aš turiu darbą.
Gal ne patį geriausią pasaulyje, bet man moka pinigus.
Žinoma, aš skundžiuosi savo darbu.
Bet kam dar pasiskųsi, jei ne artimam?
Iš savo uždirbtų pinigų mes(šeima) patys ir pragyvenam.
Išmaldos neprašom.

Aš neatvažiavau pas tėvus prašyti pinigų ar pagalbos.
Neatvažiavau tuščiomis rankomis.
Atvažiavau kaip ir pas draugus - ir pyrago įsidėjau, ir t.t.

Taip, aš nesu kažkokio koncerno direktorė (kaip bendradarbio sūnus?) ar Baltijos šalių atstovė kažkokiam produktui (kaip giminaitė) - NA IR KAS...

Visi giriasi savo vaikais - IR TU GIRKIS!
Girkis, kad aš užsidirbu, kad nevagiu, kad kalėjime nesėdžiu, kad mano vyras algos neprageria, kad aš sveika, kad esu ne narkomanė, kad iš Tavęs pinigų NEPRAŠAU!!!
To neužtenka?
Kad Tavo vaikas tiesiog žmogus - to neužtenka?
Girkis...


Žinai, dabar net pykčio ašaros vėl susirinko akyse...

Kaip skaudu....Ir tas jausmas kažkiek man pažįstamas, aišku jis buvo paauglystėje...Tuomet jaučiau iš savo tėvų kažką panašaus, kad aš galbūt nepateisinsiu jų lūkesčių....Manau, kad ir tėvai jaudinasi koks tas vaikas užaugs, nes visi norim kad mūsų vaikai būtų patys geriausi...Vaikas būdamas tą jauti....Tik mano būdas toks: na jūs tėveliai abejojat manimi, imsiu ir parodysiu, kad galiu nuveikti labai daug pati...Taip bandydama įrodinėti tėvams, kitiems žengi didelius žingsnius į prieky...
Tavo atvejis, kitoks...Labai graudu skaityti tavo žodžius....Užtat niekaip nesuprantu tėvų, kuriems svarbu, kad vaikas būtų kažkoks aukštas pareigas užimantis asmuo ir pan., argi jiems neturėtų pakakti, kad jų vaikas paprasčiausiai būtų GERAS žmogus....Na, geras žmogus - ne profesija , bet....
Sėkmės tau.....Vadinasi, turi džiaugtis savo gyvenimu, savo vyru, savo vaikais....Žinai, nusispjauti mums ką galvoja kiti apie mūsų vyrus, vaikus, mūsų gyvenimą....svarbu, kad mūsų gyvenimas mums patiktų....

Penelope, tu saunuole... daugiau neturiu ka pridurti...

Kas iš tėvų nenori, kad vaikams sektųsi, jie kažką pasiektų? Kad kitiems pasigirti galėtų? Bet negalima nuolat dėl to graužti (tuo labiau kai iš tikrųjų nėra dėl ko - kaip penelopės atveju). Mano sūnus šiemet baigė mokyklą, ir deja , visai ne tokiais pažymiais, kaip būčiau norėjusi. Tiesiog tinginiavo. Dažnai su juo kalbėjomės, kartais iki barnių ir abipusių ašarų. Jam atrodė, kad jį graužiu. Bet aš tikrai stengiausi jį palaikyti, padėti, kiek galiu. Tikiu, kad visada taip bus, kad ir kaip susiklostytų ateitis. Turi savo vaiką suprasti, koks jis bebūtų. Juk jei vaikai kažką daro ne taip, yra ir tėvų kaltės.

Manau, galima vaikų nesuprasti, juk tai taip natūralu, bet palaikyti juos visada turime, tai mūsų pareiga......

Tikrai, kiek įvairių žmonių, tiek ir įvairių situacijų....
Bet manau, kad tikrai yra tokių žmonių (manau pesimistais juos pavadinti ne visai tikslu būtų), bet kažkas panašaus, na tokie, kurie nuolat verkia, rauda, skundžiasi, žodžiu viskas jiems negerai, kad ir ką darytum, kad ir kaip besielgtum, visi blogi.... nemoka visai pasidžiaugti, o ir pasiimti iš gyvenimo gerų dalykų...
Ir aišku nelabai malonu būti tokių žmonių apsuptyje.... juk tikrai smagiau bendrauti su linksmai nusiteikusiais žmonėmis.
Manau ir penelopės atveju – tikrai tai kas tau neleidžia girtis ir didžiuotis SAVO vaikais, vyru, anūkais ir t.t.!!!!!! tipo tik kiti gerai gyvena, ir tik kitiems sekasi, o jie mat vargseliai! – nesąmonė. Aisku as nekalbu apie visus, yra ir tikrai nuskriaustų likimo zmoniu...
Ir labai džiaugiuosi , kad su tėvais mano santykiai patys geriausi ir nuostabiausi, o mama pats pats pats artimiausias žmogus (savo vaikų dar neturiu), bet ir tuomet kai jų turėsiu manau santykiai nuo to nepasikeis....
ir nekantrauju su mama šiandien susitikti, kurios labai labai pasiilgau... , ir manau gal nupirkti gėlių ir ir pasakyti MYLIU nebe telefonu...

Man labai įdomu, ar tas koncerno direktorius ir ta atstovė (kam ji ten), atvažiuodami pas mamą pyrago įsideda... Būna, kad ir ne...
Na ką, Penelope, nieko nepadarysi, aš tiek esu prisižiūrėjus panašių atvejų... Dar baisiau, ko gero, kai tėvams vienas vaikas geras, o kitas ne...Gyvenimas sustato į vietas. Ramink save tuo, kad mama yra mama, užaugino, išmokino... Pyrago atvažiuodama visada įsidėk, o toliau...

Ateina savaitgalis, pailsekime ir tarkime vieni kitiems gražius žodžius.Meilė nugali viską

Kaip patiko man šis paveiksliukas, net išsisaugojau, uždėsiu ant destopo....

Na ir uzkabinot tema... Tevai... netgi ne tevai, o Mamos...

Manau daugumai teko girdet zodzius: ju vaikai tokie ir tokie... turi toki darba... arba jos vyras tai pareigas uzima... (cia uosvenes zodziai mano zmonai ) ...

O as ka... eilini karta koki anekdota apie uosvene uzlenkiu ir toliau einam savo keliu..

Ir visgi Mamos taip sneka daznai tik noredamos savo vaikams geresnio gyvenimo...
P.s. buna isimciu...

Ilgai ilgai aš skaičiau jūsų pamastymus ir patarimus. Su visais sutinku.
Pas mane su mama irgi nėra to ryšio. Kiek save pamenu tai jeigu ką nors negalima tai "tu esi dar maža mergaite", o jei ką nors padarau negerai tai tada "tu gi esi jau didele kaip tu galėjai?". Dar atsimenu, kad turėjau anksti tapti savarankiška, nes turėjau tvarkyti kambarius, vyrti valgyti, skalbti savo drabužius (aišku ne visai kaip Pelenei )... bet jeigu aš to nepadarydavau, nes lauke su draugais yra smagiau (kaip ir visiems vaikams) tai namie kabodavo kareiviškas diržas ir kilimams dulkinti tą lazdą. Todėl skaitydama patarymus bandydavau isivaizduoti, o jeigu aš taip pasielgčiau, nueičiau pas mamą pasikalbėti, iškarto mano širdyje auga nematomas barjeras su spigliuota viela, o gerklėje jaučiu ašarų kartumą. O toks pokalbis nežinau ar ką pakeistu. Nors mes retai kada pykstames ar keliam balsą, bet ryšio visvien nėra. Gal dėl to, kad vaikystėje šalia mamos jaučiau ne meile, bet baime jai. Baime, kad kažką ne taip pasakysiu arba padarysiu.
Noriu pasakyti, kad pati tokia nepasidariau, nors kaip ir kiekvienam buna protrukių, buna, kad aprekiu, bet visada po tokių "isterijos priepolių" atsisėdu apkabinu vaikus ir kartu atsiprašinėjam ir pasakau, kad tu esi pats geriausias arba geriausia ir aš tave labai labai myliu. O vaikai tai yra pats nuostabiausias dalykas mano gyvenima, nes iš vyro puses viso to nesulaukiu.
Klausimas: Kiek reikia psichologų tam, kad pakeisti lemputę?
Atsakimas: Ne vieno. Lempute turi pati norėti pasikeisti.
Išsiliejau...

Ne visos mamos ir nori išsikalbėti.
Daugeliui atrodo, kad jau viską pasakė...

Žinai, Savana, va, ir aš.
Apkabinu vaikus, ir, įvertindama savo patirtį, myliu ne dėl to kad žmonės matytų ir galvotų, kad myliu...

Na žinote, aš jau vien jūsų žinutes beskaitydama keletą kartų vos sulaikiau ašaras. Padarau pertrauką, apsiraminu ir toliau skaitau, kol vėl ašaros susikaupia.
Visokių būna žmonių: vieniems atsiverti višakai lengva, o kiti kankinasi, daug galvoja, bet niekaip jausmų neparodo.
Mano mama ir gi labai puikus žmogus.Norėčiau turėti daugiau jos gerų savybių, bet kad atvirai su ja kalbėtumėmės apie jausmus, tai to dar nebuvo. Nors dažnai susikambiname, pasiteiraujame kaip reikalai, sveikata. Pasimatome tai gana retai, nes aš gyvenu Kaune, o ji Šiauliuose. Gryna tiesa, kad labiau suartėji su mama tada, kai susilauki savo vaikų. Paskutiniu metu aš net pradėjau jausti kada jau su sveikata blogiau, ar turi kokių nors rūpesčių, mat tada naktimis pradedu blogai miegoti arba pradedu mmamą sapnuoti sergančią. O ir mama dažnai jaučia, jei kas nors man negerai. Jau žiūrėk ir skambina klausdama ar viskas tvarkoje.
Mano mama gana jautri, todėl mes su broliu stengiamės savo problemų jai per daug nepasakoti, nes ji begalo nervuojasi, o po to ir širdis pradeda streikuoti.
Buvo ir man kartą pieš Motinos dieną, kažkoks straipsnis gana sujaudino, tai nutariau mamai paskyti, koks ji man brangus ir reikalingas žmogus.
Tik va į akis kažkaip neišėjo to padaryti, tai parašiau laišką. Vien jau berašydama kiek ašarų išliejau, o kai mama jį gavusi paskambino, tai abi šliurpsėjome nosimi.
Mama buvo labai sujaudinta, net keliom savo draugėm tą laišką rodė. Atrodo nieko ypatingo ten neparašiau, bet tai buvo pirmas ir gaila veinintelis kartas. Bet tikiuosi nepaskutinis. Man dažnai ateina į galvą mintys, kad reikia dažniau taip nuoširdžiai pasišnekėti, nes niekada nežinai, kiek gi mums ar mūsų mamoms skirta dar gyventi. Kad paskui neužsigraužus, jog galėjau tą ar aną padaryti, bet deja nespėjau, nors atrodo laiko buvo pakankamai, bet jo vis neatrasdavai.

Todėl siūlau, kad sunku tiesiogiai mamai kažką švelnaus pasakyti ,ati galima ir laišką parašyti. Gal po to ir kalbėtis bus lenviau.

Sėkmės.

Mano situacija tokia:
Mane su seserimi augino mama viena, o tėvas periodiškai pasivaidendavo nervus pagadinti(tai daro iki šiol). Mama visada stengėsi būti DRAUGE, tokia ji ir buvo ir dabar yra. Dra daugiau mes esame bendramintės, kolegės, draugės...
Bet bėgant laikui labai pasigendu , gal keistai nuskambės, praeityje nepriimtų sprendimų, paskatinimų, netgi įtakojimo savo autoritetu...
Man visada buvo leidžiama rinktis, daryti ką noriu, draugauti su kuo noriu ir man ta laisvė labai patiko tik kai viską leidžia tai nelabai ir norisi šunybes krėsti, gal jos taktika ir pasiteisino. Aš savo vaikams irgi duodu pasirinkimo laisvę, bet kur kas mažesnę, ir jų gyvenimus ytakoju labiau.
Tačiau kai baigiau vidurinę man labai reikėjo padrąsinimo, maždaug"stok mokytis, aš padėsiu", bet ne, mokytojai porino, kad geriau nebandyti stoti ir nesudarinėti kitiems dirbtinio konkurso. Nestojau mokytis tada užtat iki dabar vis studijuoju jau kelintame univere. Tada nepasitikėjau savimi, niekas nepadrąsino. Daug laiko prioreikė, kol įgavau pasitikėjimo. Ir tai tik viena situacija.
Mano didysis vaikas pakeitė kelias mokyklas ir dėl sveikatos būklės gavo namų mokymą. Nesenai išgirdau pritrenkiančią frazę iš savo anytos: "jums labai nepasisekė su vaikais" nežinojau kaip reaguoti...

Palaikymo plojimai Penelopei.

P.S. Bent jau zinome, kaip nereikia aukleti savo vaiku

Jei nenori konflikto, visada geriau patylėti.
Jei nori konflikto atsakai: "Taaip. Bet su anyta dar labiau nepasisekė" arba "kaip jūs drįstate! mano vaikai patys nuostabiausi! tai jūsų sūnus šioks toks anoks"...

Niekaip nesuprantu, kodėl tos anytos tokios žiaurios...Lyg ne jų vaikaičiai būtų Kai jų turėsiu, tai lepinsiu iki begalybės

Kai kurie žmogiukai sendami darosi piktesni.

Praėjusį savaitgalį buvau aprėkta dviejų bobučių (atrodė virš 60 metelių) Per arti pastačiau savo golfuką. Pripžįstu, tikrai per arti. Įlipti įmanoma, bet sunkiau negu paprastai
Bobutė1: pasižiūrėk, jei dabar išvažinėčiau, nubrėžčiau visą šoną!...ir t.t.
Bobutė2: teises nusiperka, o važiuot nemoka!... ir t.t.
Aš: Atsiprašau, jau išvažiuoju.
Bobutė2: Karvė!...
nebesiklausiau........

Pravažiavom kokius 5 km. Dukrytė klausia: mama, kodėl tos tetos tokios piktos? Atsakiau, kad joms gyvenimas, matyt, nenusisekė ir jos yra labai nelaimingos. Ką jūs galvojate?