Šeima, vaikai

Nežinau, kokie jų atlyginimai, bet pažiūrėjus, kokios veterinarų paslaugų kainos, tai tikrai nemanyčiau, kad jie mažai uždirba.
O šiaip tai perspektyvi specialybė, kaip ir visos su medicina susijusios specialybės, todėl ir konkursai savaime suprantama, kad bus nemaži.

Paslaugų kainos didelės, bet samdytas veterinaras nedaug uždirba.

Amadina, kaip ir bet kur. Samdytas veterinaras, GERAS specialistas- uždirba labai daug. Patikėk. Yra čia per visą Vilnių keli, kas pas juos darosi, nežinau kaip ištempia tokius krūvius.

Nu jofana, kiek galima tų jūsų rezultatų laukti

Nenusiminkit, tie, kurie gabūs, baigę veterinariją ar medicininą tikrai neprapuls.

Na, tikėkime gera ateitimi. Dar neįstojo, čia tik pasvajojimai. O kiekvienam stojančiam, visiems tėvams yra visokių baimių ir neramumo.
Kas gi dabar užtikrintas ateitimi ir gražiu rytojumi?

Šiaip, tik išsakiau savo dvejones. Dar nieko neradom ir nepraradom. Viskas ateityje.

Man atrodo, kad dabar tokie laikai, kai gali būti baigęs kažin ką, bet būsi niekam nereikalingas, o kito ir specialybė kažkokia, o įsitaiso puikiai, daug ką lemia asmenybės.
Aš visai norėjau, kad maniškė studijuotų veterinariją, bet yra kaip yra. Tuo labiau, kad dabar stoja taip pat į vieną savo ale svajonių profesijų. O kaip bus toliau , gyvenimas parodys. Manoji pareiškė, kad jei neįstos, metus praleis, bet nestos tam, kad tik kažkur mokytis. Gal ir teisi, nežinau. Pas mane situacija tokia, kad nelabai aš galiu pavadovauti. O ir pati aš visą gyvenimą gailiuosi, kad nerizikavau ir net nepabandžiau būti tuo, kuo noriu.

Taip, gyvenimas nuveda dažnai visai į kitą sritį. Negali žinoti kaip bus po 5-6 metų, kaip pasikeis darbo rinka, kur bus specialistų pareikalavimas.

Tikrai, kad jofana pabodo, ne tas žodis.

Aš svajojau apie mediciną, ir mama labai norėjo, kad ten mokyčiaus. Ir rimtai buvau užsibrėžus, mokinausi net medicinos enciklopediją mintinai. Bet kai po to supratau, kad bijau kraujo, vien nuo kalbėjimo apie kraują man darydavosi bloga, tai reikėjo rinktis kažkokią profesiją, kur darbas būtų su popieriais. Ir gaila dabar aišku...

O aš svajojau būti kirpėja, bet po "praktikos" kirpykloje labai ilgai gydžiausi odą... dar ir dabar galiu tik į tą kirpyklą eiti , kuri naudoja odą tausojančias priemones...tada mano pasirinkimas sumažėjo iki minimumo...mažiausiai kenksmingumo aš įžvelgiau buhalterijoje, jei neini į archyvą...ir nervų lastelių negaila...ir mokytis ketini visą gyvenimą...

Aš irgi bijau kraujo.
Mano uošvienė mokėsi medicinoj labai senai, ne aukštojoj, o sesele.
Sakė, kad visos bijodavo, bet visos priprato. Priverčia ten kažkaip priprasti.

o kuo, smalsu, norėjot būti?

Labas voveruškų rytas:)
(pamiršau grybų sezono atidarymo fotosesiją )

Pamenu, kai nunešiau dokumenus stojimui, tai vyrukas priėmimo komisijoje bandė atkalbėt, sako -"eik mergyt į mediciną su tokiais pažymiais," o aš- "bijau kraujo". Dabar pagalvoju, kad nei velnio aš jo nebijau, nežinau kodėl tėvai leido daryt ką norėjau tada

Nu jo aš norėjau dailę studijuot, ar meno istoriją, o vat kur nubloškė, mamos paklausiau, neva stok kur daugiau uždirbt galėsi, be širdis ten liko.

Aš Jūsų mamai labai pritariu, nes juk prisipažinkite, kad turite gerą specialybę ir esate šauni buhalterė, o niekas jums juk netrukdo po darbo laisvalaikiu domėtis menu ir save realizuoti

Taip patinka man darbas (ačiū labai gražiai surašėt ) nereikia su žmonėm daug bendraut. O namie tai jau pasireiškiu su menais

Aš pvz labai myliu augalus, bet jeigu su jais dirbčiau, tai tikrai neturėčiau kur save realizuoti po darbo. O dabar po darbo ir laisvadieniais tiesiog kaifuoja Štai prieš kelias dienas nusipirkau naują hortenzijos rūšį, tai vis einu ja pasidžiaugt, o kur dar dabar pražydusios lelijos taip ir nusimetu visą dienos naštą...

Bet tikrai labai geras požiūris. Negali hobis būt buhalterija