Šeima, vaikai

Aš kalbu apie reitingus ne Lietuvoj, o pasaulyje.

Nu tada reikia gyventi ir kalbėti iš pasaulio

Kalbėti galima apie ką tik nori.
Jei tik nekenki ir nežemini kito žmogaus.

seniau gal ir taip budavo dabar tiksliai žinau kad Klaipedoj norint tapti tuo gydytojo asistentu kuris padavinėja įrankius ir pan. nereikia netgi jokio išsilavinimo - užtenka kad nesupykintu operacijos metu, viena pažystama 40-mete su 5 metu belenkokio darbo stažu (tiesiog eiline bet jau nusenusi barakuda) įsidarbino operacines sesele - išsilavinimas siuvėja džiaugiuosi kad ji ne gimdymo namuose dirbo ir man neteko su ja susidurti, taip va kad už dabartines algas chirurgu asistentais dirba belenkas

Aradija, na ir prisifantazavai.
Jei toks atvejis būtų teisybė, tai žinai, jau skambėtų ant visos Lietuvos.
Nežinau, ar tu gyvenime esi apturėjusi kokią operaciją, matyt, kad ne.
Jei ta tavo pažįstama yra ta, kuri prieš operaciją ligoniui kepuraitę ir tuos celofaninius batukus užmauna, tai gali ramiai miegoti- medicininio išsliavinimo ten nereikia.

Amadina, o gal tikrai tai ne jos?
Nežinau, kai toks nusivylimas, aš tikrai gal nekankinčiau nei vaiko, nei saves. Gal reikia pagalvoti apie kažką kitą?
Man taip pat dabar aktualus tas klausimas. Bet maniškės charakteris toks- ji pasakė, aš nebijau mest ir vėl bandyt.
Ir dar. Man labai įdomu, o kur tie veterinarai kažko išmoksta ? Turiu dabar su jais daug reikalų, tikrai išmano darbą (kartais net pavydžiu, kad taip žmones gydytų). Pasidomiu ką baigę, na tikrai ne iš Marso žinios.
O dėl vadovėlių... Viena žymiausių medicinos knygų yra Grėjaus anatomija, kai skaitai knygas apie medikus, ją visada mini, net serialas taip užvadintas. :
www.bartleby.com/107/
Kaip matome, parašyta ji senokai...

Galiu pasakyti ne apie veterinarus, bet apie medikus, konkrečiai odontologus.
Jei žmogui pasiseka susirasti tikrą mokytoją, nuoširdų kolegą, kuris prisiima tave kaip praktikantą ir palaipsniui moko, tada žmogus ir išmoksta.
Vienas, vaikinukas studijuojantis odontologiją, paskutinius 4 studijų metus, kiekvieną penktadienį stovėjo šalia patyrusio kolegos ir mokėsi. Kantriai, atkakliai mokėsi. Ir jam pavyko. Baigęs studijas galėjo iš kart savarankiškai dirbti. Šiuo metu turi gausybę darbo pasiūlymų. Žinoma nepasiliko provincijoje. Išdūmė į Vilnių.

Aš tai neskubinčiau, manoji iš pradžių labai nepatenkinta savo studijom buvo, dėstytojų dauguma nepatiko, bet dabar jau pradėjo darbus rašyti, atsiskaitinėti (dar taip mandriai vadina... koliu) ir nebesiskundžia. Nors dėl žurnalistikos "gedi" dar.

Manęs Urtele paklausė aš ir parašiau kaip ji jaučiasi. Galima parašyti, ačiū, gerai, bet aš ir parašiau apie jos dvejones, nerimą ar išmoks ko, ar bus naudingi tie 5 gyvenimo metai. Šiaip gal jos toks charakteris, kai jau reikia ką nors pasirinkti tai būna labai sunkios dvejonės. Kai mokykloj reikėjo rinktis dalykus, labai dvejojo, na, o aš, kaip mama irgi negalėjau atsiriboti. Pergyvenau. Nes jei pasirenki visokias chemijas, biologijas, paskui nebeturi istorijos, jeigu pasikeičia kas nors galvoj. O visų dalykų A lygiu nepasirinksi.
Man atrodo kad dvejonės gyvenime daug kam būna. Ne visi jaučiasi kad pataikė į pačią geriausią vietą ir yra užtikrinti pasirinkimu, ateitimi.
Aš kai po mokyklos stojau, tai šiaip, kas užėjo tuo metu į galvą, tą ir pasirinkau.

Sutinku su Dalia, nenuvertinčiau senų knygų. Jeigu šiandien reiktų auginti vaiką, tai tikrai rinkčiausi tik seną knygą, o ne kokią "alia" šiuolaikiškų mandrybių kratinį, sukurtą kažkokios bedarbės mamytės su spalvotais paveikslėliais. Manau, kad tikri dėstytojai turi atsirinkti kas yra reikalinga ir kas naudinga studentui. Nereikia norėt, kad po 2 mėnesių jau būtų kažkokia praktika, viskam ateis laikas, gal net nuves į tokias vietas, iš kurių norės nert ir sakyt,-" šito , tai aš tikrai nenoriu ir nedirbsiu šito darbo". Juk ir buhalteriai nespjauna į senas knygas, yra ten nemažai vertingos info, kuri nesikeičia. Mano dukra baigė, dirba pagal specialybę,sunku, labai net, bet jeigu nori išmokti reikia kasdien mokytis, kas tie 5-6 metai mokslo? Išsitempė visus anglų-lietuvių kalbos žodynus, bet ir jų maža. Viskas ateis su laiku, svarbiausia , kad įliptum į tas vėžes, kuriose nori būti.

Nepergyvenkite jūs taip. Visko bus. Dvejonių taip pat.
Manoji, šiemet, pradėjusi magistrantūros antrą kursą buvo pasiryžusi viską mesti. Ir nesistebiu. Nes vaikai mokosi ne pirmus metus. Jiems tas pats, per tą patį, ta rutina, jau įgriso. Pagalvokime patys, kaip jaustumės jei mokytumėmės 18 metus iš eilės.....
Viskas susidėlios. Viskam reikia laiko. Na o jei nuspręs kad ne savo rogėse ir norės keisti, lai keičia. Dabar jų laikas. Ko nepadarys dabar, to gali jau niekada gyvenime nebepadaryti, ir dėl to gailėtis visą likusį savo gyvenimą.

Matei kaip... o maniškė, panašu kad ruošiasi mesti.... Nėr teisybės gyvenime.

Amadina, na nereaguokite jūs taip jautriai. Man atrodo, kad jūs net per gera mama. Nori pasakyti vieną, o supranta tave kaip tik atvirkščiai. nes mano situacija tokia, kad dukra nori mesti studijas.
Ai ką aš čia, paprasčiausiai, matyt, reikia nelįsti į diskusijas.
Va susitikau per pietus grupiokę, paplepėjom, praplovė man smegenytes, dabar viskas kaip ir šviesiau darosi.

Amadina, neskubinkite laiko. Viskam savas laikas. Jaunimui šiandien dažnai visko norisi čia ir dabar. Jie nepratę išlaukti, nusileisti ant žemės ir susitaikyti su realybe. Bet tas kas iš tikrųjų nori gilintis į tą sritį kurią pasirinko, jis randa būdų kaip tą padaryti. Žinių yra labai daug. Kai suvoks ko nesupranta, ras konferencijas, kursus kažkokius papildomus, kolegas praktikuojančius....
Viskas bus gerai. Nereikia pulti į kraštutinumus.

Gal tikrai perdaug imu į galvą. Juk nenugyvensi gyvenimo už savo vaiką.

Tegul Petronėlė savajai pasako, kad ten nieko gero nėra, kad nesigraužtų :)). O kodėl tavajai nepasiimt akademinių , gal reikia viską susidėt į stalčiukus. Nebepykstu ant sūnaus, kad jis nežino ko nori.

Man atrodo jie baisūs maksimalistai, iš tų studijų kažin ko tikisi, o kai gauna kalt sausą teoriją (kaip mokykloj) iškart ir nusileidžia sparnai. Sūnaus klasiokas, o vėliau ir jo sesė protingiausiai padarė - metus laiko važinėjo po pasaulį savanoriaudami. O dabar jau mokosi.

Mano tai kraupsta klausydamasis apie bendrabutinį gyvenimą, sakė nebent online kokį Oksfordą baigtų, jei būtų tokios studijos

Ai net nežinau. Matai, spręsti reikia greitai, nes grąžinti pinigus už studijas tikrai nesinori.
O su tokiu charakteriu ir polėkiais, jaučiu, kad dar ilgai ji man studijuos.
Praeitą savaitę, kai katinui žaizdą valė ir vaistus leido, dūsavo, kad atsisakė savo vienos iš svajonių (šimtuko)- veterinarijos

Aha, užvakar visą vakarą ieškojo kur savanoriaut. Atrodo, kad į Afriką nevažiuos (su UNESCO tik nuo 25 metų ).

Šiandien jau man viskas kažkaip juokinga... Vakar ir užvakar buvo ne kas...

Susirūpinčiau, nes juokas, kaip ir paskutinė diagnozė