Šeima, vaikai

Darbo rinka ir švietimo sistema žiūri į skirtingas puses . Negali stebėtis, kad magistrą pabaigę žmonės ir dirbdami pagal specialybę uždirba 400-500 eurų. Ir darbuojasi ne privačiame sektoriuje, net ministerijose už tokią algą. Gerai, jeigu gimdytojai jiems "damoka", o jeigu ne- tai turi kažką galvot.

Ministerijose su visais priedais ir premijomis 500 eurų? Keista.
Tai gal tada privatų sektorių gali rinktis?

Taigi jų bazinė alga kaip buvo sumažinta, taip ir liko. 130,5 €. Mano sesuo turi 13-ą kategoriją ir daugiau nei 10 metų stažą, gauna šiek tiek daugiau nei 500 €, bet ... Graudu, taip pagalvojus.

Kaip Sysas sakė TV laidoje, reikia kompensuoti 141 politikui prarastas krizės laikotarpiu pajamas, todėl reikia nuo asmenų , dirbančių puse etato sodrą skaičiuoti nuo min.algos.
Žiauru,tik tiek gerai, kad valdiškose įstaigose vokelių nėra.

Valdiškose įstaigose, kur aukštesnis postas ir prieina prie ''pinigų skirstymo, ar konkursų organizavimo'' tai oi kokie geri vokeliai (ne iš tiesioginių darbdavių) Tik ne kiekvienas tokias pareigas gauna.

Na, aš čia apie eilinius išsilavinusius ir tikrai nemažai dirbančius darbuotojus... O tie kur prie "lovio" prieina - atskira tema

Šiuo metu, mano dukra, su magistro diplomu, štabeliuoja prekes Urmo bazėje. Už MMA. Niekam ji netiko lygiai metus laiko. Nesuprantu kaip žmonės susiranda darbą. Neįsivaizduoju. Liūdna. Ir nežinau ... turbūt labiau graudu nei pikta. Praėjo metai laiko po studijų baigimo, reikia pradėti grąžinti studijų paskolą, bet kaip tą padaryti gaunant MMA?
Aš jau turbūt ir patalogoanatomo pagalbininke galėčiau dirbti, kad tik oriai išgyventi šioje šalyje.

Be pažinčių - STOP. Niekam esi neįdomus... Labai gaila. Mano sūnus profesinę baigęs irgi gauna MMA. Čia aš dar suprantu, pats kaltas.. Bet, žmonės su magistru...

Geriau jau važiuoti į kokią Norvegiją, nei urmo bazėje, graudu pasidarė skaitant. Kokią ji specialybę baigė ? Kodèl vieniem viskas kaip iš pypkės klojasi, o kitiem sėkmė nesišypso.

maniškis nors ir baigė neblogais pažymiais,niekur nestojo, išvažiavo į Vokietiją savęs ieškot, jau du metai- vis ieško. Dukra įsikibusi Lietuvos, baigė kaip ir Bylos mergaitė panašiu laiku, be pažinčių dalyvavo tokiame konkurse, kur pažįstamų niekas nenorėjo "pramušt", per sudėtinga buvo. Uždirba , ne 400 eur, bet pažiūrėjus pragyvenimą, nuomą Vilniuje, lieka šnipštas...sūnus uždirba dvigubai. O pagalvojus, gal geriau tegul lietuviški darbdaviai išnaudoja užsienyje, negu lietuviški- Lietuvoje, skirtumas pinigų atžvilgiu nemažas. O paskolos mokslams, nežinau, niekada apie tai nemąstėm, vienintelis dalykas dėl ko ryžčiausi- tik dėl stogo virš galvos....

Irute, ten irgi niekas nelaukia. Ji baigė literatūrą ir spaudą. Bet kokia pas mus spauda? Kam tie literatai reikalingi. Tik nepagalvokite kad aš čia skundžiuosi. Kaip nors viskas susidėlios į savo vietas. O jau jei teks emigruoti tai po vieną neemigruosime. Jei jau kelti sparnus, tai visoms trims.

Ui, nižinau... nižinau... Kam to būsto? Kam tas prisirišimas prie vietos? Kol kas ne. Nes šitam mieste nematau jokių perspektyvų. Manau kad vos mažoji baigs pradines klases galėsime kažką keisti. Dabar aš čia kenčiu dėl mažosios. Bet vyresnėlei irgi būtų lengviau jei mamos pietūs garuotų arčiau namų...
Bet darbdavių norai, tai kažkas tokio.... www.ldb.lt/LDBPortal/Pages/PositionOpenin...
25 parduotuvių priežiūra 1 žmogui! Ir tik už tiek? Tai kokią jis priežiūrą gali atlikti- per 1 dieną aplankyti 2 parduotuves?

Vasarinė karštinė užkankino?:))
Kiekvienam yra duota galimybė, tik ne kiekvienas ją mato.
Pradėjus mažais žingsneliais ir viską darant preciziškai tiksliai, tiesiog davesti savo darbą iki idealumo, galima sulaukti visai žavių rezultatų.
Deja, dažniausiai darbas yra padaromas šudinai, tiesiog bandant pratempti darbo laiką, rukant, pisdelinant su kolegomis, sėdint internete ir t.t.
To rezultatas apverktinas atlyginimas, geresnė darbo vieta pasiūloma kolegai, kaimynai svoločiai, autobusas nelaiku atvažiavo, parduotuvėj grubi kasininkė, na ir visas pasaulis šudinas. :))
Kitaip sakant, kol galvoj bardakas, tol nebus nieko gero, nei Lietuvoj, nei Anglijo, nei Zimbabvėj...
Aš už tai, kad kaip Urteles sunui būtų privaloma po mokslų baigimo kokius penkis- septynis metus jaunuoliams leisti ieškoti savęs.
Super, pasiblaškė po pasaulį, pamatė kaip žmonės gyvena, patyrė vargo, bet jis jau žino ko nori.
Ryškiai sumažėtų verkiančių madonų, kuriems viskas blogai.:))
Dabar, dažniausiai, tėvai ryškiai suformuoja savo vaiko gyvenimo kelią- mokytis, dirbti, ženytis, vaikus auginti ir t.t.
O vaiko kas nors paklausė?
Tėvams dažniausiai norisi nusišauti kai vaiką traukia į meną.
Kaip? Juk amžiais bus alkanas, Malevičius jau gimė, neperspektyvi specialybė ir t.t.
Bet kaip yra geriau, ar patenkintas ir laimingas žmogus, nors ir retkarčiais alkanas, ar sotus, bet nelaimingas?

Nieko jis nekaltas. Gal jis tik girbti pradėjo. Kaimyno vaikas su aštuonių metų darbo stažu autošaltkalvis tikrai ne minimumą gauna.

Geras ten darbas ir tikrai ne 2 parduotuves spėji aplankyti per dieną, nors priklauso ir kaip jos tam regione išsidėsčiusios, bet ir ne kasdien jas lankyti reikia. Nereikia skubėti bambėti nežinant specifikos.

Tame ir esmė kad žinau šitos įmonės specifiką.

Ramiai tik madona.
1. Pasirinko pati.
2. Nėra tos dienos kad nepaskambintų ir nesiskųstų kad niekam nereikalinga.
3. Gal nusižudyt, tryse, kad niekam netrukdytumėm? Kam čia tokių netikusių reikia...
Viena netikėlė su magistru negali niekur darbo gauti kad galėtų iš jo pragyventi , kita su gilia depresija septyniuose darbuose, o trečia per anas dvi neranda sau vietos nes jai dėmesio mažai. Pastarąjį faktą konstatavo psichologas.

www.elta.lt/static.php?puslapis=3
Čia darbo ieškojo?
Antrame kurse bakalauro studijose dirbo kažką pagal specialybę?
Magistre dirbo?
Kažkaip jaunimas dirbdami po kelias valandas per savaitę pagal specialybę, baigia mokslus ir tęsia darbus jau šį tą užsidirbę. Keista, kaip Kaune neranda.

Žinai būsiu tikriausia aš iš tų tėvų, kurie kažkuria prasme formavau savo sūnaus gyvenimą...:) Visuomet norėjau, kad mano sūnus išsilavinimą įgytų užsienyje. Gal šis noras buvo padiktuotas iš mano posąmonės, nes pati norėjau gyventi užsienyje...Taigi kai rinkomės mokyklą griežtai pasakiau vyrui: mums reikia mokyklos sūnui, kurioje nuo pirmos klasės mokytų anglų kalbą.Kadangi esu labai reikli savo įgeidžiams todėl namuose, kad nekiltų karas buvo manęs paklausyta ir vyras nuvyko pas savo bičiulį, kurioje jis buvo mokyklos direktorius teirautis ar negalėtų padaryti išimties priimant jo sūnų į jo mokyklą, nes pagal gyvenamą vietą mes neturėjome teisės ten lankyti.Ar aš klausiau savo sūnaus, žinoma kad taip: sakau sūneli ar nori eiti į mokyklą, kurioje tau reikės nuo pirmos klasės anglų kalbą. Sūnus atsakė: žinoma, kad labai noriu. O ką vaikelis gali pasakyti tokiai motinai, kuri yra jo autoritetas. Nieko tik sutikti, kad manęs nenuliūdintų...Pradėjo mokytis, ėjau pas mokytiją anglų kalbos ir klausiau ar išties jis sugebės jos išmokti ar yra gabus kalboms (pati kalboms nesu gabi, todėl man tai labai rūpėjo ir vis galvojau kad tik jo neperlauščiau). Mokytoja užtikrino, kad taip , kad jis turi muzikinę klausą, todėl kalbos išmokti jam bus dar lengviau. Žodžiu prasidėjo mano svajonės įgyvendinimas sūnaus gyvenime. Dėkoju likimui, kad sūnus buvo išties gabus ir pakankamai užsispyręs,visuomet viską iki galo atlieka tobulai. Bet juk toks galėjo nebūti...Taigi mokyklą baigė su pagyrimu, įstojo užsienyje į universitetą, kurį šiais metais taip pat baigė su pagyrimu. Ar aš esu laiminga, taip esu laiminga, nes manau kad gerai padirbėjau augindama sūnų, bet... Dabar aš supratau, kad jį praradau, nes nuo 18 m. jis jau gyvena savarankiškai, mano patarimų jam vis mažiau ir mažiau reikia ir mane tai liūdina.
Galvoju, kad tėvai privalo padėti vaikams susivokti gyvenime, padėti jiems atrasti savyje gyvenimo kelią, o svarbiausia, kad vaikai niekuomet neprarastų artumo su savo tėvais.Nežinau gal aš jau senstu ir esu sentamenali, tačiau man trūksta mūsų mokyklinių pokalbių apie viską...

Luka, na tu duodi ...
Baik virkauti apie prarastą sūnelį.Tiesiog jis užaugo ir tapo vyru.
Mano panai mažiausiai reikalingi tėvai, tik tada, kai ko reikia.Ir gerai, taip turi būti, kiekvienas eina savo keliu.
Niekas čia nieko neprarado, vaikai užaugo.O koks kelias bus, didžia dalimi priklauso nuo to, kokias vertybės įdiegėme ir ko išmokėme patys kaip tėvai.
O Individo suteiktą laisvę vadinčiau valkatavimu.Tam neturi likti laiko nei nuo darbų. nei nuo mokslų.