Įžymūs žmonės

Oskaras Šindleris (Oskar Schindler) - vokietis, gelbėjęs žydus...
1908 - 1974.
Neminėsiu knygos ir filmo - dauguma skaitėt ir matėt, tad žinot, kas šis žmogus ir ką jis nuveikė.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Oskar_Schindler
Šindlerio sąrašas
http://auschwitz.dk/Schindlerslist.htm
Išleidęs milijonus nuosavų santaupų, mirė skurde. Net išgelbėtųjų žydų palikuonys negali atsakyti į klausimą - kodėl jis tai darė?
Bet man toks klausimas nekyla. Jis tiesiog darė tai, ką galėjo. Ką reikėjo daryti.
Atgulti norėjo Jeruzalėje, nes "čia mano vaikai....."
www.youtube.com/watch?v=m0oAfsLLVcg
www.youtube.com/watch?v=_7bl807LGfo&feature=related

Prašau nesupykti, kad šioje temoje įdedu mintis ne apie įžymų žmogų.
Manau, kad man atleisite.
O paskatino mane filmas, kuris antra diena neišeina man iš galvos - filmas apie žmogaus ir šuns glaudų ryšį, filmas apie šunį - legendą. Tai japonų akita. Manau, jis nusipelnė, kad jūs sužinotumėt jo istoriją...
http://medvedya.net/dirz/Fylmyi-dramyi-onlajn/707885-xatiko-samyj-vernyj-drug.html
Tiesiog įdėsiu ištrauką iš "Panelės".

Šuns Hachiko meilė

Jis taip ir nenustojo laukęs...
Japonijoje šis Akita veislės šuo tapo legenda, ten jį taip ir vadina - čuken Hachiko (ištikimasis šuo Hachiko), net paminklą pastatė. Taigi, kaip nusipelnė tokios pagarbos paprastas šunėkas, pasaulį išvydęs 1923 m. lapkričio 10 d. ir nugaišęs 1935 m. kovo aštuntąją?

Laukimas...
1924 m. profesorius Hidesamuro Ueno gavo darbą Tokijo universiteto žemės ūkio katedroje ir persikraustė gyventi į Japonijos sostinę. Kartu jis atsivežė ir mylimą šunelį Hachito. Kiekvieną rytą šuo išlydėdavo pro duris šeimininką į darbą ir kiekvieną vakarą pasitikdavo jį artimiausioje traukinių stotyje Šibuya. 1925 m. gegužės mėnesį Ueno mirė. Tačiau Hachiko ir toliau kiekvieną vakarą grįždavo į stotį, kur laukdavo savo šeimininko. Jo atsidavimas prarastam šeimininkui taip sujaudino aplinkinius, kad jie praminė Hachiko ištikimuoju šunimi. Kai kam iš pradžių dar atrodė, kad galbūt šuo stoty laukia kažko kito, gal tiesiog šmirinėja, gal ateina maisto, kuriuo jį šerdavo užjaučiantys vietiniai prekeiviai? Tačiau šuo stoty visuomet pasirodydavo vakare, lygiai tuo metu, kai turėdavo grįžti iš darbo šeimininkas, gyvūnas niekada nekaulydavo maisto dieną, tad ilgainiui visi suvokė, kad Hachiko čia laukia to, kas niekada nebeatvažiuos... O jis laukė ir laukė...
Vienas Ueno studentas kartą pasekė šunelį iki namų ir ten iš gyventojų sužinojo Hachiko gyvenimo istoriją. Jis susidomėjo Akita veislės šunimis, pradėjo publikuoti straipsnius ir 1932 m. vienas jo rašinys didžiausiame Tokijo dienraštyje pavertė Hachiko nacionaline įžymybe. Mokytojai vaikams jį rodė kaip ištikimybės pavyzdį. 1934 m. balandį Šibuya stoty dalyvaujant pačiam Hachiko buvo atidengta bronzinė laukiančio šuns statula (retas žmogus gyvas sulaukia tokios garbės). 1935 m. kovo aštuntąją Hachiko pirmą kartą neatėjo į stotį. Turėjo rimtą pasiteisinimą - jis nugaišo...
Karo metais bronzinė statula buvo išlydyta ginklams, tačiau žmonės šuns nepamiršo - 1948 m. specialiai skulptūrai atkurti įsteigta draugija pasamdė pirmosios autoriaus sūnų Takeshi Ando, kad tas vėl sukurtų paminklą Hachito, ir 1948 m. skulptūra buvo atkurta. Negana to, gimtajame Hachiko mieste 2004 m. buvo pastatyta dar viena šunelio skulptūra, o paties ištikimojo šuns iškamša vis dar laikoma nacionaliniame Japonijos mokslo muziejuje. Šiuo metu apie šunį jau sukurti du filmai (vienas, su Richardu Gere'u turėtų pasirodyti šiais metais), Hachito tapo kompiuterinio žaidimo herojumi! 1994 m. viena japonų radijo stotis iš senų įrašų atkūrė Hachito balsą ir milijonai japonų klausėsi transliacijos, kurioje lojo prieš 59 m. nugaišęs šuo. Štai kur tikroji žvaigždės šlovė!
Tuo labiau džiugina, kad ji pelnyta, o pats šlovinamasis tikrai to nesiekė. Tuo liūdniau prisiminus, kad yra ir tokių šunelių, kurie kantriai laukia ne mirusių, o tiesiog juos pametusių šeimininkų. Šie padarėliai juk nežino, kad kažkam yra tik žaislai...

Volfas Mesingas - (1899 - 1974) Lenkijos žydas, vienas didžiausių visų laikų aiškiaregių ir telepatų. Bendravęs su Froidu ir Einšteinu, turėjęs nelaimę susitikti su Hitleriu bei tarnauti Stalinui.
Jis metų tikslumu išpranašavo I ir II pasaulinių karų laiką ir seką, 3 reicho žlugimą, už ką vos neprarado galvos, už kurią Hitleris žadėjo 250 tūkst, markių.

www.ve.lt/?rub=1065924820&id=1252907103&...
http://www.free.version.pramogos.dykai.lt/idomybes/200902076319/idomybes/skaitiniai-magas-volf-messing/menu-id-48.html

Žmogus labai sudėtingo likimo. Kaip pats sakė, jo dovana - tai prakeiksmas. Kai matai viską, bet nieko negali pakeisti. Visą gyvenimą nugyvenęs vienišas, vienišas ir mirė.
Sukurtas labai geras ir įdomus serijalas apie jį. Įdėsiu filmų temoje.

Matą Harį
O moterys!.. Kas gali atspėti jūsų širdies paslaptys, suprasti jūsų protą? Kas gali įžvelgti į jūsų sielos gelmes? Jūsų kerintis žvilgsnis keisdavo karalysčių likimus, sukeldavo religinius karus, atimdavo valdovams protą. Barbora Radvilaitė, Ana Bolein, Klareta Petači, Margareta Gertrūda Zelė...O Viešpatie, kiek daug jūsų buvo – nesuskaičiuosi!
Apie žaviąją Matą Harį ir jos spalvingą gyvenimą parašytos bent šešios knygos ir pastatyti trys kino filmai. Jos praeitis visiems buvo gili paslaptis, kuri laikui bėgant apaugo netikrų faktų ir išsigalvojimų tankme, pro kurią buvo neįmanoma įžvelgti tiesos. Slinko metai, ir Mata Hari tapo šnipinėjimo viršūnės etalonu – nuostabiu grožio ir žavesio įsikūnijimu, kuri dėl pinigų ir aštrių pojūčių poreikio iš savo meilužių ištraukdavo slapčiausias valstybės paslaptis. „Pati žavingiausia, gražiausia, pati nuostabiausia būtybė, gyvenusi be jokių principų ir moralinių normų, - nepakartojamas šnipinėjimo genijus“ – tokia klasikinė Matos Hari charakteristika. Jos gyvenimo istorija turi visus skandalingus elementus, būtinus geram klasikiniam šnipinėjimo romanui: nusivylimai žmonėmis ir didingi šuoliai į populiarumo aukštumas, saldus lengvas gyvenimas, svaiginantis prisilietimas prie valdžios „lovio“, kasdienės maudynės piniguose ir retai pasitaikanti drąsa. Pusė pasaulio žavėjosi jos nepakartojamo šokio subtilybėmis, minios vyrų dėl jos ėjo iš proto ir buvo pasirengę atiduoti viską už nuostabiausią meilės naktį jos glėbyje. Kiek tokių naktų buvo jos gyvenime – niekas nežino. Gal tūkstantis, gal penki, o gal dešimt tūkstančių?.. Ėdanti vyrų širdis ir tuštinanti prikimštas jų kišenes, Mata Hari niekada niekam neprasitarė nė menkiausia užuomina, nesukėlė nė mažiausios dingsties pagalvoti apie tai, kad ji – Vokietijos žvalgybininkė; ne vyrai ja naudojosi, bet ji naudojosi jais. Kaip teigia jos gyvenimo sukurta legenda, kai atėjo laikas sumokėti už savo nuodėmes, pasitikti mirties ji ėjo rami ir didinga. Viena versija teigia apie tai, kad ji savo kameroje išsižiojusiems prižiūrėtojams atlikdavo kerinčius savo šokius; kiti rašo, kaip ji pamojavo nosinaite budeliams, kai šie pakėlė į ją šautuvų vamzdžius; dar kiti smulkiai pasakoja apie tai, kaip Mata Hari apsinuogino prieš kareivius, tvirtai tikėdama, kad prancūzų kariai neišdrįs šauti į nuogą moterį; dar kiti rašo, kad žaviajai žvalgybininkei buvo pažadėta, kad į ją bus šaunama tuščiais šoviniais, o paskui slapta ji bus išgabenta iš Prancūzijos ir galės džiaugtis svaiginančiu laisvės oru. Iš tiesų viskas vyko žymiai paprasčiau, be tirštos romantinės miglos. Ją sušaudė ir tiek, bet legenda liko.

www.youtube.com/watch?v=UNinzamNV7I

Anthony Hopkins
[img]http://cp91279.biography.com/1120330742/1120330742_1731886558_PS-AnthonyHopkins-SilenceoftheLambs-102215396001.jpg?pubId=1120330742[/img]
Šiandien paskaičiau Delfyje, ir pagalvojau, kad šis žmogus vertas kad apie jį kalbėti ir kalbėti....
pramogos.delfi.lt/celebrities/faktai-kuriu-nezin...
http://lt.wikipedia.org/wiki/Anthony_Hopkins
Anthony Hopkinsas gimė 1937 metų gruodžio 31 dieną Margam mieste, Velse (Jungtinė Karalystė). Įkvėptas Richardo Burtono, nusprendė studijuoti Muzikos ir dramos mokykloje, kurią sėkmingai baigė 1957 m.
1965 metais persikėlė gyventi į Londoną ir įsidarbino Nacionaliniame teatre, į kurį jį pakvietė Laurence'as Olivieris, sužavėtas Hopkinso talentu.
1967 metais Hopkinsas suvaidino pirmajame televizijos filme „A Flea in Her Ear". Nuo to momento tiek televizijoje, tiek kine jį lydėjo sėkmė.
1968 metais aktorius darbavosi filme „A Lion in Winter" su Timothy Daltonas. Unikalus aktoriaus vaidybos stilius, pasirodžius šiam filmui, sužavėjo viso pasaulio žiūrovus.
1977 metais jis pasirodė dviejose svarbiose jo karjeroje juostose: „A Bridge Too Far" su Jamesu Caanu, Gere'u Hackmanu, Seanu Connery bei „Audrey Rose".
1982 metais sėkmingai nusifilmavo juostoje „The Elephant Man", kitais metais - televizijos filmuose „Othello" (1981) ir „The Hunchback of Notre Dame" (1982).
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Hopkinsas vaidino tokiuose filmuose kaip „Įtempto laukimo valandos" (1990) ir „Howard's End" (1992), „The Remains of the Day" (1993 m., buvo nominuotas „Oskarui"), „Rudens legendos" (1994), „Nixon" (1995 m., buvo nominuotas „Oskarui"), „Išlikti su Pikaso" (1996), „Amistadas" (1997 m., buvo nominuotas „Oskarui"), „Zoro kaukė" (1998), „Džo Bleko viešnagė" (1998) ir „Instinktas" (1999).
Tačiau pats įsimintiniausias jo darbas yra „Avinėlių tylėjimas" (1991), už kurį Hopkinsas gavo „Oskarą" kategorijoje „Geriausias aktorius". Už šį vaidmenį jis taip pat gavo BAFTA apdovanojimą.
1988 metais apsigynė literatūros daktaro laipsnį Velso universitete. Yra pianistas virtuozas, taip pat tapo paveikslus.
Turėjo garbę net du kartus suvaidinti JAV prezidentą: Richardą Nixoną filme „Nixon" (1995) ir Johną Quincy Adamsą filme „Amistadas" (1997). Už abu buvo nominuotas „Oskarui".
Hopkinsas sutiko vaidinti Van Helsingą filme „Bremo Stokerio „Drakula" (1992) todėl, kad dar vis nebuvo pasibaigusi susižavėjimo banga dėl jo vaidmens filme „Avinėlių tylėjimas" (1991) ir aktorius norėjo suvaidinti kuo skirtingesnį vaidmenį.
Hopkinsas labiausiai didžiuojasi filmais „Avinėlių tylėjimas" (1991), „The Remains of the Day" (1993) ir „Išbandymas" (2005).
Kiekvieno filmo scenarijų garsiai prieš filmavimą skaito 250 kartų ir atminties lavinimui kiekvieną savaitę išmoksta po vieną eilėraštį.
Už vaidmenį filme „Misija neįmanoma II" (2000) gavo 5 mln., už „Hanibalas" (2001) - 15 mln., o už „Raudonasis drakonas" (2002) - 20 mln. dolerių honorarą.