Gyvenimas Lietuvoje ir ne tik...

Man tai buvo skaudu, kai vasaros pradžioje atostogų buvo parvažiavusi mano vaikystės draugė iš Danijos. Mokosi ten koledže, bet to užtenka, kad sakytų, jog mes likę čia mėšlynas, kad tik jie žino, kaip reikia gyventi
Žiūriu į ją ir nebeatpažįstu - juk ji ten kelis metus karves melžė, paskui vaikus prižiūrėjo, o dabar nepaprastas pasikėlimas. Vadybininkai tipo mūsų neturi jokių žinių, kad tik jie grįžę į Lietuvą galės kažkiek uždirbti. Ir išvis toks įsitikinimas, kad mes turime jiems labai pavydėti. Aš bent nežinau ko.

Sutinku ,kad darbo paieška skelbimuose ne pati geriausia.Mūsų įmonių sistemoje organizuojami konkursai visoms pareigybėms. Būsiu melagė , jei teigsiu ,kad pakliūva žmonės iš gatvės.Konkursai labai rimti dėl popierių.Visais atvejais yra "kandidatai". O viskas atrodo tikroviškai.Neseniai vyko konkursas technikos vadovo pareigoms užimti.Konkursą organizavo samdyta įmonė.Buvo atrinktas vyras ,geriausiai pasirodęs ,net psichologė nustebo ,kad yra tokių gabių, bet buvo surasta JUOKINGAI nekalta priežastis.Kitą dieną buvo pristatytas naujas tech direktorius , o pasirodo-tai vieno iš akcininkų g i m i n a i t i s.
Tam ,kad "žmogui iš gatvės laimėti konkursą" jis turi būti laimės kūdikis arba žymiai skirtis iš atėjusios masės.Bet jai tu esi pilka pelytė ( kurių yra masė)-be reprezentacinės išvaizdos( neduok dieve tau virš 40) -į konkursą neik. Čia neturi reikšmės tavo išsilavinimas ,kursai, ar patirtis.Nesu pesimistė ,bet pažinčių ratas yra pirmoje eilėje darant startą darbinėje karjeroje.

Sakyciau kiekvienam vertetu pasidomet salies ir aplamai centrines europos regiono istorija - galit sena ir nelabai - visvien tas pats per ta pati. Ir nemanykit kad zmones buvo kvailesni ar panasiai. Kazkada skaiciau 1924 m. ekonomikos knyga. Veliau vanakotu mikro/makroekonomikas. Tas pats. Ciklai, gyvenimo, ekonomikos, politikos. Viskas ratais. Mokinkites is istorijos ir galvokit ko norit (reikia) jus. Tada pamirskit viska ir sprendimas ateis pats. Norai laikini. O gyvenimas per trumpas laikiniems sprendimams.

Cia tik tiems kas turi tokia pasirinkimo laisve (arba gali rizikuoti priimti tokius sprendimus).
Ir koks didelis skirtumas kai gyveni salyje svecioje ir kai vaziuoji kaip turistas. Ir ta pati rusija, mineralnyje vody atrodo kaip turistu rojus. Bet gyvenimas toks kaip pas mus.

Kažkada labai įsižeidžiau kai potencialus darbdavys klausinėjo apie vaikus ir kada ženysiuos. Dabar, jei būčiau darbdavė, taip pat daryčiau. Mes turėjom darbuotoją, kuri pradėjo dirbti kai vaikui suėjo metai, tai kiekvieną dieną sėdėdavo darbe nuo 8 iki 5 ir lėkdavo namo, net jei tai reprezentacinė vakarienė su svarbiu klientu; arba jei man sloga, tai man nelgalima ateiti į darbą, nes apkrėsiu jos vaiką ir todėl ji neleidžia man į darbą ateiti, nors aš net temperatūros neturiu, o jeigu ateinu tai ji eina dirbti į kitą kabinetą. Jau net neskaičiuodavom visų praleistų pusdienių ir dienų, tai gerai, kad jis jau dabar paaugęs:)

...ir ką galvoti darbdaviui, kai darbuotoja pasako, kad jos svajonė - 4 vaikai, o jau jau 30 metų, o turi dar tik 1?

....ką galvoti žmogui, kurio nepriima į darbą, nes jis (t.y. - ji) neturi vaikų? Sako - " tu nedirbsi, o pradėsi gimdyti, auginti ir t.t.". Taip buvo mano draugei, kuri, deja, turi sveikatos problemą ir negali turėti vaikų..Tai dėl tos problemos ji negali ir darbo susirasti?

Ramune, nenorėčiau sutikti dėl tų vaikučių. Kitiems žmonėms tai kaip tik yra stimulas būti geresniu darbuotoju, nes atsiranda prievolė išlaikyti ir auklę, o taip pat šeima gali būti ir pastovumo garantas. Juk jauna darbuotoja gali nežinia kada, kur pabėgti...

Taip merginos, aš viską tą suprantu, svarbūs visi kriterijai, kaip priimi dirbti darbuotoją į įmonę, moki jam normalią algą, mokesčius SODRAI. Aš taip pat, būdama darbdavė elgčiausi, rinkčiau visą įmanomą informaciją apie kandidatą į laisvą darbo vietą.
Bet mano situacija buvo kitokia - už sutartą kainą sutvarkyti mažos įmonėlės dokumentus kas mėnesį. Jokių įsipareigojimų ir garantijų iš darbdavio pusės nereikalavau ir maksimum ką jie man galėjo pasiūlyti, tai 100 Lt už mėnesio dokumentų sutvarkymą.

visiškai nesutinku, kad žmogaus pastovumo garantą parodo jo šeimyninė padėtis ar vaikų skaičius, viskas priklauso nuo žmogaus, jis gali turėt nors ir 3 vaikus, bet gali vis dar nerast savo vietos....

Taip, vienas iš gyvenimo vakaruose privalumų - žmogaus teisės (nors jau perlenkimų, mano nuomonę, į kitą pusę yra) ir privatumo apsauga. Mes neišaugome iš tų kelnių, kurias vilkėjome tarybiniais laikais, kai galima buvo skųstis įv. organizacijoms, pradedant spaliukų, pionierių, baigiant I-ojo pasaulinio karo veteranų dėl to, kad vyras pas kitą vaikšto (gal jam barščiai ten skanesni), kad vaikai neklauso, kad kaimynai nedraugiški ir t.t. Visi viską vienas apie kitą žinojo, kaip ir dabar. Aš visai nenoriu žinoti, kiek kartų mano darbuotojas išsiskyręs, keliems vaikams moka alimentus, vedęs ar ne, turi vaikų ar ne. Tą aš galiu, ir man galbūt įdomu, žinoti apie artimus man žmones, kurie pasipasakoja tai privačiai. O mane valstybė verčia tai daryti.
Truputį nukrypau, bet einu prie to, kad ir tos tradicijos viską išklausinėt ir svarbiausia pasidaryti galbūt klaidingas išvadas, bujoja iki šiol. Manau, kad darbuotojo savybėms neturi įtakos nei šeimyninė padėtis, nei vaikų skaičius, nei amžius. Moteris su mažais vaikais sugeba prisitaikyti, jaunystė nėra didžiausias pranašumas prieš patirtį ir t.t.

Vili, rašiau, kad GALI BŪTI. Ir vaikai netrukdo būti geru darbuotoju.

Iš žurnalo "Vadovo pasaulis" ( www.paciolis.lt/leidiniai/vp0306-4.htm):

Amerikietiškasis darbo apmokėjimo modelis. Šiam modeliui būdingas griežtas atliekamo darbo konkretizavimas. Darbo santykių šalys labai tiksliai aptaria darbuotojo vykdomas darbo funkcijas, jam keliamus kvalifikacijos bei darbo patirties reikalavimus, pavaldumo grandinę, privalomas asmenines savybes (sietinas su vykdomomis pareigomis). Atsižvelgiant į tokius reikalavimus bei į įmonėje taikomas darbų sudėtingumo bei darbuotojų kvalifikacijos ir tinkamumo vertinimo metodikas, darbuotojams nustatomi skirtingo dydžio darbo užmokesčiai.

Japoniškasis darbo apmokėjimo modelis. Pagrindinis kriterijus, išskiriantis šį darbo apmokėjimo modelį iš kitų, yra tai, kad, nustatant darbuotojui darbo užmokestį, daugiausia dėmesio skiriama ne atliekamo darbo kiekiui ir kokybei, darbų sudėtingumui, bet anketiniams duomenims (amžiui, lyčiai, išsilavinimui, darbo stažui). Darbo sudėtingumo įvertinimas dažniausiai yra antraeilis kriterijus.

Vakarų Europos šalių darbo apmokėjimo modelis. Teigiama, kad šis modelis yra tarpinis tarp amerikietiškojo ir japoniškojo modelių. Svarbiausiu kriterijumi, lemiančiu darbo apmokėjimą, laikomas profesinis pasirengimas bei atliekamo darbo sudėtingumas. Darbuotojo amžius, darbo patirtis laikomi tik papildomais darbo apmokėjimo kriterijais.

Jūsų nuomone, o prie kokio modelio mes krypstame Lietuvoje?

Aš visiškai su jumis sutinku - šeimyninė padėtis neturi įtakoti darbo, aš tik pateikiau pavyzdį, kad kartais būna atvirkščiai, todėl bandau suprasti ir darbdavio pozicijas - priimi darbuotoją, moki jam atlyginimą, investuoji į jį, o paskui paaiškėja, kad ji išeina auginti vieno vaiko, paskui - antro....

Ir dar: įsivaziduokit ir tokią situaciją - negaliu gimdyti vaikų, nes nežinau ar galėsiu grįžti į seną darbą (nors įstatymas taip ir sako); jei eičiau į naują darbą, tai niekas neimtų, nes sakytų - o... tai jau turbūt galvoji apie vaikus. Ir taip uždaras ratas....
Todėl ir sakau, kad jaučiuosi nesaugiai.

Dar dėl privatumo: nusibodo!
Mažiausiai kartą per savaitę manęs klausia :
- Tai kada tu ženysies?
_Nesiženysi? Tai kodėl? Taigi taip faina!
-Tai ko tu nenori? ir t.t.

Jau tiek stereotipų, kad neduok dieve, jei netelpi į tuos griežtus rėmus. Kartais pavargstu ne nuo darbo, o nuo visų tų intrigėlių:

Čia iš paskutinės serijos: pvz. o tu su kojinėm; o kodėl su, aš tai be (vyrai, nesijuokit); po to 10 minučių pokalbis telefonu - nu va, mano draugė XXX irgi be kojinių....
Turbūt man reikia kuo skubiau atostogų....

o aš ir nerašiau,kad gali būti blogas darbuotojas

Svečiui:
Pas mus demokratija, kiekviena įmonė taiko savą modelį. Tarkime, mūsų įmonei iš minėtų būdingiausias Vakarų Europos modelis.

[quote="RamuneS"]Aš visiškai su jumis sutinku - šeimyninė padėtis neturi įtakoti darbo, aš tik pateikiau pavyzdį, kad kartais būna atvirkščiai, todėl bandau suprasti ir darbdavio pozicijas - priimi darbuotoją, moki jam atlyginimą, investuoji į jį, o paskui paaiškėja, kad ji išeina auginti vieno vaiko, paskui - antro....



kai atėjau į savo dabartinį darbą, šefas klausė ar nesiruošiu greitu laikų kurt šeimos,tai prisižadėjau netekėt, negimdyt 2 metus...

Skaičiau apie Japoniją didžiauuuusią studiją (amerikiečių autoriaus), nes mane ši šalis labai domina. Kodėl jiems svarbūs minėti kriterijai???? Pirmiausiai, jie savo universitetinį išsilavinimą nelabai vertina, nes tiek persimoko vidurinėje, kad univerkėj prieš sunkią darbo karjerą pasiilsi. Darbdaviai, tai žinodami, priėmę naują darbuotoją, porą metų jį ruošia darbui konkrečioje firmoje. Lojalumas savo firmai ten mums nelabai suprantamas. O atlyginimai- kol tau nesuėjo tam tikras amžius, tu negausi daugiau už tos pačios specialybės darbuotoją, kuris vyresnis už tave- laiptų principas. Tai senos jų tradicijos- pagarba žilam plaukui. Tiesa, jaunimas jau maištauja, studijuoja užsieniuose, ten lieka dirbti ir t.t.
O Lietuvoj???? Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai buvo daug mažų firmų- pasirenkant buhalterį (apie šią specialybę geriausiai išmanau), pagrindinis kriterijus buvo jaunas amžius, gera išvaizda ir etc. Nes dažniausisi buvo buhalterė -sekretorė, atskirų žmonių samdyti nebuvo būtinybės. Kai firmos išsiplėtė, ne viena nukentėjo nuo nekompetencijos, savininkai taip pat subrendo, manau, kriterijai po truputį pasikeitė.
O Lietuvos problema, mano manymu, kad buvo "prikepta" daugybė specialistų, kurie šiems laikams nereikalingi. Jie pasijuto "už borto", ypač kas nesugebėjo dėl vienų ar kitų priežasčių prisitaikyti.

Ir cia nieks nenori meeto Vilniui...

Ramune, o mano senajame darbe visus "ant kilimėlio" kviesdavosi ir klausinėdavo apie santykius šeimoje, planus. Bet bjauriausia, kad tokiuose pokalbiuose papasakodavo apie kitus, viską persakydavo padalinių vadovams, kurie neiškentėdavo kartais be replikų. Apie etiką ir kalbos būti negali.
Beje, ten klestėjo "šeimyninė ranga".