Plepalynas

Tomukas sutvarkys ;)

VIP nariai užslaptinti kad nepultume prašyti iš jų pagalbos . Saugomas jų privatumas

Kaip čia pasidaryt VIP nariu?

Niekada gyvenime, niekur, nenorėjau ir nenoriu būti jokiu VIP. Man labai gerai būti nematomai. Nežinomai ir negirdimai. Nes jei VIP suprantamas teisingai, tai yra atsakomybė.

Jeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeesssss, aš VIPas, o Loreta -ne

Nematomi - tax konsultantai, o matomi visi kurie čia blevyzgoja
Aš matoma, nes išties tik blevyzgoju čia.

Kuo šįkart neįtikau?

Nekankinkite,erodai, mano pelės-paleiskite iš narvo

Jei aš gerai pamenu, tai ši pelė, anksčiau priklausė Rolf.

Ji pabėgo nuo jo ir aš ją išauginau.

Prie ko neįtikau?
Bet jūs, Byla, tikrai nesate nematoma ir negirdimi, dar ir kaip matoma

Taigi, kad, va....
Gyvenime aš viso to noriu. Taip ir yra.
O čia vis kaišioju savo trigrašį. Bet aš jau visai nieko.... Anksčiau buvau didesnė rakštis....

Ou jee, gavosi.
Persiprašau ir ABA2, ir pelės

Kažkada priklausė man.
Deja, kai tiek katinų aplink mane, tai visos pelės išsilakstė

Įsiamžino ir kosmose.
Šaltinis: time.com/2964352/vladimir-putin-huilo-star/

Geras vaizdelis. (Nieko bendro su Agurkich).

Pamenate šias kainas? Aš dar pamenu. Ypač dviejų duonos riekelių kainą 0,02 rub. ir valgyklose buvusių "tortukų" kainą 0,25 rub. . O jei turėjai cielą rublį, tai galėjai jaustis turtuoliu.

Končitos Wurst karjera tęsiasi. http://vz.ru/photoreport/694922/#ad-image-0

Победительница «Евровидения-2014», «бородатая женщина» Кончита Вурст (она же австриец Томас Нойвирт) вновь напомнила о себе, выйдя на модный показ Жан-Поля Готье в Париже в образе готической невесты (фото: Reuters)

Taip, prisimename.
LTSR krautuvės būdavo pilnos prekių. Užeini į kokią parduotuvę – o ten visos lentynos pridėtos prekių. Penktadalis lentynų – sloikai su sultimis (slyvų, obuolių sultys, beržų sula, gal kokios keturios-penkios rūšys iš viso) ir buteliai su mineraliniu (rodos, tik Vytautas ir Birutė, kiti buvo deficitas) bei limonadu (dauguma limonado rūšių būdavo iš kažkokių naftos aromatų ir dažiklių, bet su tikru cukrumi, be sacharino, o kai kurie iš limonadų buvo ir labai neblogi), dar penktadalis lentynų – kokių 10 rūšių sausainiai (gal tik viena rūšis tebūdavo valgoma, kur iš aukščiausios rūšies miltų, o kiti savo skoniu būdavo panašūs į kažkokį popierių) ir džiūvėsiai. Jei pasisekdavo, dar kartais pasitaikydavo sausainių “Pasaka”, bet tai jei pasisekdavo. Dar koks penktadalis lentynų būdavo užkrauta keliomis rūšimis ypatingai šlykščių ir vandenyje suyrančių makaronų. Jei norite pajusti tokių makaronų skonį, tai į verdantį vandenį įpilkit miltų ir pavirinkit truputį, kad gautųsi košė – maždaug tokia pat košė gaudavosi ir iš tų makaronų. Tokių makaronų jau seniai nebūna, bet galiu tik pasakyti, kad itališkų (importinių) makaronų, panašių į dabar įprastus, irgi būdavo, bet tik ne parduotuvėse.
Kas ten dar būdavo? A, dar kruopos ir miltai. Irgi koks penktadalis lentynų. Grikių kruopų nebūdavo – deficitas. Ryžių – kaip kada, bet dažniau būdavo. Visada būdavo tik perlinių kruopų (grucės). Dar kažkiek konservų, tiesa, kokių tai visai atliekinių. „Tušonkė“ ar geresni žuvies konservai būdavo gaunami ne per parduotuves, o iš „spekuliantų“. Ir dar truputį prekių būdavo kur nors pakraščiuose, palei sienas – pienas, kefyras, sviestas, kažkiek rūšių lydytų sūrelių, o dar cielų penkių rūšių duonos gaminiai: juoda “Kauno” duona, forminė duona (forma panaši į dabar būnančią sumuštinių baltą, bet tokia pilka, popieriaus skonio), batonas, bulkutės po 3 kapeikas, o vėlesniais laikais (nuo kokių 1983 gal?) – dar ir duona “Palanga” (kad jūs žinotumėt, kokios eilės buvo prie parduotuvių pirmomis savaitėmis, kai ta “Palanga” pasirodė – tai buvo neįtikėtina).
Dar buvo atskiras reiškinys – sovietiniai saldainiai, kur variacijų buvo įvairiausių – pradedant deficitiniu “Paukščių pienu” ir baigiant kažkokiais visiškai nevalgomais naftalininiais.
Toks dabar įprastas dalykas, kaip jogurtas, Lietuvoje pasirodė tik Nepriklausomybės laikais. O sovietmečiu kai kurie pagyvenę užsieniuose pasakodavo mitus apie tai, kad jie ten Vakaruose kefyrą valgo pasaldintą, su vaisiais ir uogomis. Kitaip tiesiog nesigaudavo įvardinti to dalyko.
Daržovės? Daržovių parduotuvės neužmirštamos, ypač jos džiugindavo vasarą, kai dėl karščio tos daržovės imdavo pūti. Įsivaizduokit parduotuvę, kur krūvos pūvančių svogūnų, burokų, morkų ir bulvių. Pagal puvenų skleidžiamą smarvę daržovių parduotuvės vietą kartais būdavo galima nuspėti dar esant už pusės kilometro nuo jos, neperdedant – vėjelis kaip tvokstelėdavo į veidą smarvės (tokią pat, tik tūkstanteriopai silpnesnę, vasaromis ima skleisti seniai neišvežti buitinių atliekų konteineriai), tai net ir nežinomoje vietoje būdamas, suprasdavai, kad ten ir ten yra daržovių krautuvė. Vasarą būdavo labai geras laikas apsilankymui tose daržovių parduotuvėse, mat kartais jos gaudavo konservuotų žirnelių. Per karščius dėl neįtikėtinos smarvės žmonės tų parduotuvių vengdavo, tad tokiu metu žirnelių neišpirkdavo, neužsukdavo net iš po prekystalio gauti, tad pardavėjos norom nenorom imdavo pardavinėti juos ir paprastiems žmonėms. Žirneliai buvo didelis deficitas.
Panašiai ir su buitinėmis prekėmis būdavo, tačiau tai jau atskira tema. Žinote tokią sąvoką – “komiso parduotuvė”? Tai tokia parduotuvė, kur žmonės priduoda senus daiktus už savo nurodytą kainą, o kai parduotuvė parduoda tuos daiktus, žmogus gauna pinigus. Parduotuvė už paslaugas pasiima kažkokį procentą. Taigi, Vilniuje tokia parduotuvė buvo Juozapavičiaus gatvėje, šalia parduotuvės “Elektronika”. Komiso parduotuvė, skirtingai nuo Vniešposyltorgo, buvo prieinama visiems, kas tik turi pinigų. Tie, kurie ypatingai būdavo viskuo aptekę, komise galėdavo nusipirkti japonišką magnetofoną už kokią nors visiškai nesusvietną kainą, bet legaliai. Tiesiog primeskit: turguje maistas būdavo porą kartų brangesnis, nei parduotuvėje, o komise, prekiaujančiame naudotomis prekėmis, buitinės prekės būdavo iki 10 kartų brangesnės, nei perkant tiesiai iš valstybės.
Dar pridėkim, kad parduotuvių kiekis buvo maždaug 10 kartų mažesnis, nei dabar, o atėjus, bent pusę valandos tekdavo atstovėti eilėje. Eilės… Prisimenate, kaip visi kažkada kraustėsi iš proto dėl Rubiko kubiko? Jūs žinote, kiek stovėjo eilė prie Rubiko kubiko, kai jis atsirado gal 1982 ar 1983, parduotuvėje “Pasidaryk Pats” (ten dabar Lietuvos Geležinkelių muziejus)? Eilė sustojo vakare, kai parduotuvė užsidarė ir stovėjo iki ryto, kol atsidarė vėl, ji buvo daugiau, kaip šimto metrų ilgio, nuo pat Baldų, kur dabartinė Mindaugo Maxima. Tie, kurie pavėlavo, Kubiko negavo.
LTSR laikais minią išsirikiavusią gatvėje pamatyti buvo gerai- vadinasi parduotuvėje kažką gero padavė(deficito).
Pamenu,bet atgal sugrįžti nenoriu.Man geriau be išvystyto socializmo ir be kitų kataklizmų.