Plepalynas

O žinote kas šitoje "liūdnoje" pasakoje įdomiausia: kad tiek tas namą nusipirkęs, tiek anas dūsaujantis, vagia vienodai. Jie nemoka mokesčių tiek kiek moku aš. Ir dar drįsta man ant peties paverkti. Pažįstu šituos piliečius labai gerai. Bet tokia tiesa : Lietuvoje gyvena tik tie kurie nemoka mokesčių. Mes už juos mokame mokesčius, iš mūsų mokesčių išlaikomi jų vaikai ir nusenę tėvai, ir mes dar šitiems "nabagams" dirbame. Vienu iš jų jau esu nusikračiusi. O kitu dar ne. Įdomiai čia kažkaip gaunasi.

Žinot, o aš turbūt nenormali, bet aš visada rūpinuosi savimi, o ne kaip gyvena tas, anas ar trečias.
Rūpinuosi tik tuo, ką galiu pakeisti pati. Rūšiuoju atliekas, nes dėl to jaučiuosi geriau. Ir nesuku galvos, kad kažkas lobsta iš to (yra žmonių, kurie tą man nuolat primena). Karts nuo karto paaukoju pinigų kažkam, nes jaučiuosi dėl to gerai. Ir nesuku galvos ar tie mano pinigai bus panaudoti tinkamai. (kai kas manęs nesupranta, nes už tuos pinigus geriau jau sau ką nors nusipirkti). Išleidžiu krūvas pinigų įvairiems mokymams, nes man to reikia (ir nesvarbu, kad už tai nieko apčiuopiamo negaunu). Ir nesuku galvos dėl pabėgėlių, dėl krentančių lėktuvų, dėl karo Ukrainoje, dėl nesąžiningų ir korumpuotų valdžios vyrų, dėl neatsakingų gydytojų, dėl kvailų vairuotojų, dėl kylančių kainų, dėl prasto kelininkų darbo, dėl blogo oro, dėl nieko, ko pakeisti aš negaliu. Žinau, kad tai vyksta ir man dėl to truputį liūdna, bet ne mano jėgoms kažką pakeisti, todėl aš džiaugiuosi tuo, ką turiu. Džiaugiuosi, kad turiu darbą, kad galiu susimokėti mokesčius. Sumoku juos su džiaugsmu ir nesuku sau galvos kas už tuos pinigus bus padaryta. Džiaugiuosi, kad turiu puikią dukrą, nuostabų vyrą, šaunius žmones aplinkui. Džiaugiuosi, jei sutinku protingus, optimistiškus žmones ir stengiuosi kuo mažiau bendrauti su tais, kurie dėl visko verkia ir jaučiasi nelaimingi. Ir man labai nuoširdžiai gaila tų žmonių, kurie pergyvena dėl to, ko negali pakeisti.

Nes visi kiti egzistuoja.

Nemanau. Mano aplinkos žmonės (draugai, pažįstami, kolegos - na, tikrai ne mažas būrys susidarytų) matyt, kitokie - jie dirba, moka mokesčius, keliauja, ir gyvena.

Aš irgi nesuku sau galvos dėl to ko negaliu pakeisti. Tik man buvo labai keista klausytis to žmogaus, žinančio kad aš gyvenu faktiškai gatvėje, ėmusio man dėl savo turto vargų guostis. Turbūt turiu "sugertuko" dalią. Reikia eiti dirbti. Bet, kažkaip rankos nekyla.

Gyvenimas yra toks, kokį nori jį matyti.
Viskas priklauso nuo požiūrio

O mano aplinka kitokia. Darbas - mokesčiai - darbas. O jei ne. Tai : darbas - antstoliai-mokesčiai- darbas.

Ot juokinga Juk buvo puiki proga padiskutuot ir apramint žmogų, kad greičiausiai jo trijų butų vertė gerokai viršija to vieno namo vertę Byla, ir sublizgėtum finansinėmis žiniomis, ir pokalbį palaikytum

Kam valytojai finansinės žinios? Reikia jausti savo vietą.

Privačioje įmonėje buhaltere dirbančiai moteriai po vyro netekties tapo sunku išlaikyti savo atžalas ir nuosavą namą.
Skolų prislėgta moteris sukurpė kraupų planą
lietuvosdiena.lrytas.lt/nelaimes/skolu-prislegta-moter...

Vakar girdėjau per žinias. Labai gerai ją suprantu. Kartais man atrodydavo kad tai vienintelė teisinga išeitis. Tik aš nuėjau į psichikos sveikatos skyrių. Ir vis dar geriu antidepresantus. Neišdrįsčiau savo vaikams atimti gyvybės. Lygiai taip pat, kaip nedrįsčiau palikti jų vienų, pasirinkdama sau, pasitraukimą iš gyvenimo.
Išeiti iš gyvenimo tikrai prastas sprendimas. Ir neviltis turi būti be galo didelė. Bet aš renkuosi kovą už savo vaikus ir už save. O į Anapilį dar spėsiu.
O kai pagalvoji, tai ne taip blogai ji ir gyvena. Turbūt priežastys ne vien ekonominės.

Einu, šiandien iš iki pietinio savo darbo, užeinu į turgų. Reikia katinui maisto, daržovių. O turguje kur ne kur tik prekeivis koks matosi. Na čia dabar... 12 valanda dienos, kur jie visi dingę, galvoju. Mano džiaugsmui, ūkininkė pas kurią perku daržoves dirba. Klausiu kas čia darosi, kur visi. Sako, "mokesčiai" surankiojo daug ką, o kai kurie spėjo visai dingti.
Vos spėjusi išeiti iš turgaus teritorijos, gaunu ir aš skambutį kad "mokesčių inspekcijos darbuotojas toks ir anoks, nori pasiklausti,...". Na pasišnekėjome. Susitarėme kad viską ko tik jis pageidaus mes jam pateiksime, ir tada kada tik jis pageidaus. :) Nes mano kliento pardavėja negalėjo paaiškinti kodėl kasos aparato žurnale nepildo išlaidų dalies. Smulkmena.
Bet kaip gerai matosi kas dirba tvarkingai. Mano klientai buvo savo darbo vietoje. Valioooo!
P.s. Pas vieną moterį mačiau labai gražių žaliuokių. Ir pilkų ir žalių.

Yra toks vaikinas vardu Juha, Juha Sipilä (Juha Sipilė) Suomijos premjeras.
Taigi, šis vaikinas iki išnaktų konferencijoje kalbėjo apie socialinį aprūpinimą ir sveikatos apsaugą. Vienos labiausiai išvystytos šalies premjeras, bet vis tiek reformavo ir ilgai reformavo socialinį aprūpinimą ir sveikatos apsaugą, kas ir taip jau aukštumoje.
Kalbėjo, diskutavo ir šis vaikinas pavėlavo į lėktuvą. Su juo buvo žmona ir jiems reikėjo skristi pas giminaičius į miestelį Oulu, o reikiamas lėktuvas jau išskrido. Ir jam, kaip premjerui, pasiūlė gelbėtojų lėktuvą. Vis neeilinis reisas, suteikė išimtį. Neturėjo šis vaikinas privataus lėktuvo, o čia viena vieta laisva. Tą vietą atidavė žmonai, o vaikiną-premjerą pasodino į tualetą. Taip taip, tualete buvo dar viena neoficiali vieta nenumatytiems atvejams.
Ir jis, turbūt užleisdavo laikinai tą pikantišką vietą, kai kam reikėdavo pasinaudoti tualetu. Išeidavo, pastovėdavo už durų ir taip toliau... Ir akiniai jam neaprasodavo, jei kas.

PERDUOKITE ŠIĄ ISTORIJĄ MŪSŲ NACIONALINEI VERTYBEI DALIAI TEIŠERSKYTEI
Jei turite galimybę.

......................................

"Tai buvo peilis į nugarą",- netvirtai pasakė Putinas.
"Tai buvo ne peilis",- pasakė Erdoganas ir nuraudo.
"Ir ne į nugarą",- pridūrė Putinas ir paraudo.

Sirijos-Turkijos pasienis_ slapta filmuota medžiaga_dar niekur nepublikuota.
youtube.com/watch?t=124&v=UMyWDEcxc24

baisu... iš tiesų išliejus savo širdį gauti tokį atsakymą...
iš tikrųjų pikta kai visą gyvenimą dirbi ir neturi nei stogo virš galvos, o kiti eina lengviausiu keliu, gyvena iš socialinių pašalpų ir dar žiūrėk jiem ir butas dovanų... nesvarbu koks ir kur... ir kaip naivu tikėtis kad jie įvertins... visą laiką viską gavę veltui...
o tas kuris dirba kaip arklys... niekam neįdomus...

siūlyčiau jums nepasididžiuoti ir kreiptis dėl pašalpų... kodėl? todėl kad jos mokamos iš jūsų pačios sumokėtų mokesčių ir nieko čia gėdingo. Jei ne jūs eisite per kitų galvas tai kiti eis per jūsiškę...

Nemanau kad IĮ savininkams socialinės išmokos priklauso.
O ir pajamos mano į socialiai remtinus manęs neįrašo. Ir man gėda ten eiti.
Bet dar labiau gėda dėl požiūrio į dirbantį žmogų.
Kolegos su manimi nesutikdavo, kai sakydavau, kad žmogus Lietuvoje tėra statistinis vienetas. Reikalingas tik kaip mokesčių mokėtojas. Manau kad šitas SADM atsakymas mano teiginį patvirtina 100%.