Akimirka

Tvanku širdy, tvanku kelionėj,
Tvanku aistroj ir geiduly.
Tvanku tikėjimo malonėj
It nežabotoj paslapty.
Dangus dar kaupia savo lietų,
Padvelkęs žemėn gaivumu,
Kad jis žinotų, gal galėtų
Išlaisvint sielą iš tinklų...

Labanaktis...

Ir pabaigytei - uodegytei, kad taip jau lyriškai nusiteikę....

Vėluojančių ir mylinčių neteisia....
Tu durų neužverk, nors bus vėloka,
Kaip valkata, atklydęs netikėtai
Be jokių svečio teisių
Ateisiu atsigert laimingo tavo juoko.
Kitaip aš negaliu...
Aš be tavęs gyvent nemoku.....

Taip, tai aš – tas kvailelis, džiaugsmingai virpėjęs
ir dūsavęs, dūmų takais tiek klajojęs.
Šiandieną aš vienas danguj nebudėjęs
ir niekad nematęs, kiek tęsiasi rojus.

Stebėjau viltingai sukruvintus angelus,
skrodusius plazdantį rankose dangų.
Jų žvilgsniai kartojosi pirštuos išblukusiuos,
laikančiuos jiems pirktą laiką nebrangų.

Verkiau dėl to grožio, kurį aš regėjau,
kai žaidė ugnim, niekad degt neturėjusia.
Liepsnelė švelni tarp jų pirštų – šokėjų –
suspindėjo tyli.

Vis miriau ir grožėjausi.

Gaila – niekad suprast negalėjau,
ar šildė, ar degino ji bučiniais,
kuriuos iš pavydo pasivogė vėjas,
lietuj susisupęs, atjojęs lašais.

Labanakt . .

Tyliai lietus į tavo langą beldžias
Tyliai tyliai tu išėjai
Ištirpo migloj tavo veidas
Kai saulė jūroj tu pradingai
Kaip visad tai atsitiko
Kas kaltas - dažnai aš klausiu savęs
Paliktos kambario durys pravertos
Dabar aš lauksiu tavęs

Norisi man skristi toli pabėgt
Bent jau nuo triukšmo lietaus lašų
Kad negirdėt nematyti nejaust
Dejonių sienų pilkų
Mano širdis nebegali kentėt
Vienatvės beprotiškos žaizdų
Bet net nustojus lyti lietui
Kodėl nesugrįši tu

Tuščiame kambary nebylus liūdesys
Žvakės liepsna plevendama gęsta
Gęsta rusenus paskutinė viltis
Tyliai lietus į langą pabeldžia
Lyg ašaros rieda stiklu lašai
Pamenu aš tą naktį verkė
Liūdnas lietus o tu išėjai
Bet mano širdis tavęs vis dar laukia

Norisi man skristi toli pabėgt
Bent jau nuo triukšmo lietaus lašų
Kad negirdėt nematyti nejaust
Dejonių sienų pilkų
Mano širdis nebegali kentėt
Vienatvės beprotiškos žaizdų
Bet net nustojus lyti lietui
Todėl nesugrįši tu

Nesugrįši tu
Nesugrįši tu
Nesugrįši tu

Geriausios draugės pasaulyje atminimui....

Oho koks nuostabus poezijos vakaras buvo.

buvo...

Man tai nuostabus rytas, nes tik dabar perskaičiau
Sugraudino, net miegai išsilakstė...
Ir labai smagios varžybos buvo

....

Mylėti reiškia prisileisti
Gyvenimą prie pat sapnų...

Kaip gražu...

Tiek vandens... tuoj tax'e stichinę nelaimę bus galima paskelbt...

Baikit, žmonės, nedarykit tragedijų iš š.. ir nieko...

Geriau laukim atostogų, o belaukdami gal kokią dainelę.. ar eilėraštuką
kad ir pvz:

"Ilgai laukęs dar palauk
grįš (kas nors gal)
iš tiesų..."

O už lango lyja,lyja,
Nei šviesos,nei šilumos.
Aš žinau man reikia,reikia,
Vasaros karštos.
Lietuje tu stovi vienas,
Verkia medžiai ir dangus.
Tu nelauk, aš neišeisiu,
Niekad niekados.


Priedainis:2 kartus
Ne ne ne ne tavęs,ne tavęs aš ilgiuos
Ne ne ne ne tavęs,o vasaros karštos.
Ne ne ne ne tavęs,ne tavęs aš ilgiuos
Ne ne ne ne tavęs,o vasaros.


Vėl kvatos už lango vėjas,
Nebijodamas audros.
Ne tavęs šiandien ilgiuos aš,
O vasaros karštos.
Ne tavęs šiandien man reikia,
Ir ne tavo bučinių.
Man tik reikia gero oro,
Ir saulės spinduliu.

O čia galima ir sušokt.
Taip ir įsivaizduoju kaip mokinukės strakalioja

www.youtube.com/?v=uXa8s_HR4XY

Na vat, pralinksminote, kiek galima verkti:)
P.s. tokią šventinę dieną

O kas per šventės?

tax.lt/posts2745-140.html

Nebegali netekt, ko neturi,
Ko niekada ir niekad neturėjai...
Tad kam gyvenimas netektimi
Neatsiklausęs viską atžymėjo
Iš anksto sudėliodamas taškus,
Ryškia spalva nurodydamas vietą.
Bet taip norėtųsi kažko perpus...
Ir palytėti tai, kas nelytėta.
Ir netektis, ko niekad neturi
Už netektį turėjimo gilesnė -
Ir ateitis be žiburio kely,
Ir likus atkarpa kur kas trumpesnė.

, nuostabu, neatkartojama

Vienas sėdžiu aš

mažam kambary,

užrakintos durys,

užsklęsti langai.

Atremiu galvą į sieną

ir laukiu,

laukiu, kol Tu išvaduosi,

nors žinau,

kad durys užsklęstos iš vidaus.



(Thomas Binz)