Akimirka

man ir pačiai patinka asds
o gal mano vaikui patiks liaudiška muzika, nors aš jos ir nepakenčiu. čia jau grynai skonio reikalas

Perskaičiau kas šiame puslapyje surašyta, ir manau, kad pribrendo reikalas steigti AC/DC fanų klubą! Labai mėgstu jų klausytis, o jau matyti ir girdėti - fantastika! Dėl jų dainų ir pati kažkada brazdinau gitara...

O šiandien pagaliau LYJA
Kaip smagu, pila kaip iš kibiro, net gatvės putoja.
Ėjau papietavus, pasivaikščiojau po lietų, gera....
Dabar sėdžiu kaip livaras laiminga

Kiek nedaug Elstei reikia iki laimės !

jooo, tik lašelio lietaus

Kur gi čia taip lyja?
Atsiųskit nors vieną mažą debesiuką i rytus.
Keli lašai per pietus nulašėjo, net dulkių nenuplovė

Pirmą kartą išgirdau žodį "livaras", tai nepatingėjau internete susirasti:
Livaras
1. Toks didelis čeinykas su dušo galvute ant koto, atliekantis laistytuvo funkciją.
2. Baisiai apsidžiaugęs žmogus.
- Ką dovanų gavai?
- Livarą.
- Ooo... Tai dabar turbūt laimingas kaip livaras.

O pas mus nei lašo lietaus.

pas mus tai jau iš vakaro dulkes nuplovė ir dabar dar žaidžiasi

Čia kurioj vietoj tokie laimingi?
Vilniuje tik debesys kaupiasi.

čia laimingi palei Kauną:)))
O livaras - taip, laistytuvas:))
Pas mus taip sako - laimingas kaip livaras po lietaus (tipo laistyti, dirbti jam nereikės).

Pas mus, Panevėžy, irgi lyja....

Manai jų ausiai malonus AS/DS'ai? [/quote]

Mano vaikai (jau paaugliai) visai noriai klauso AS/DS, bet kita mūsų muzika jiems per slabna :)
O šiaip aš nesergu nostalgija SSSR ir niekaip neiškrapštau iš atminties, koku momentu "buvo vertinamas žmogus" gal aš kažką praleidau?

buvo užtikrintos socialinės garantijos, švietimo sistema, sveikatos sistema. Ką dabar sugriovė visiškai.
Žmogus dar buvo ginamas profsąjungos, partijos. O dabar sutryptas, žlugdomas, nei kur kreiptis, nei kam pasakyti.

Manau - čia turėta galvoje ne politika, o žmonių tarpusavio santykiai...
Gal kad gyvenimas buvo tamsesnis ar sunkesnis ar prievartaujamas (čia kiekvieno savas to laikotarpio vertinimas) - bet žmogus žmogui buvo arčiau -- daugiau bendravo šeimos, daugiau draugų turėjai aplinkui...
Bent jau aš - dabar pasigendu to žmogiškesnio bendravimo, kažkokių įdėjų turėjimo (kad ir priešinimosi santvarkai), daugiau jausmo, mažiau materialumo...
Nieko nepadarysi - aš - jausmingas žmogus, man - žmogiško bendravimo negali pakeisti nei televizorius, nei kompiuteris, nei internetas...

A prašom ir dabar galima kreiptis kur tik norite. "Šmikiniai", H Daktaras, europos žmogaus teisių teismas, profsajungos, TTP ir t.t. Galimybių dar ir daugiau. Tik kelių sumažėjo....

Būtent šiandien (mano mergina apsirgo) - sveikatos sistema privedė iki ašarų... Toks jausmas, kad dabar - negali sirgti -- geriausias ligonis - miręs ligonis...
..............
Einu žliumbti...

Gal mes skirtingose SSSR gyvenome, gal todėl aš taip kalbu, kad mano tėvai nedirbo darbuose, kur "služba varavskaja", o seneliai skatino VISADA gerbti šalia esantį ir jo turtą, tų soc garantijų nepajutau.
kai pirmą kartą pakliuvau į tarybinę vasaros stovyklą, man šiurpas perėjo, nors tai jau buvo sąjūdžio laikai.
Medicina ir tada nebuvo nemokama, apie stomatologus jau visai nekalbu, mokykloje vaikai vertinami buvo pagal tėvų pareigas ir ar tėvų darbovietė galėjo "pašefuoti" mokyklą, o geriau direktorę...apie minčių ir žodžio laisvę ,net fantazuoti buvo draudžiama. Keliauti tik su KGB charakteristika (pati važiavau vaikas į stovyklą į GDR, tai prieš tai turėjau apsilankyti pas KGBistus, ar tai normalu?
Ne nieko iš tų laikų nepasigendu.
Manau, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, kas ką nori prisiminti, tas tuo ir gyvena.
Man labai patinka dabartiniai laikai. gyvenu ten kur pati pasirinkau - sodyboje, o ne kokį butą teikėsi duoti partija ar darbovietė. stoju į tokią partiją, korios programa man priimtina, o ne su kurios nario bilietu galiu geresnę karjerą padaryti... ar iš vis daryti karjerą.

Pasirodo - be reikalo vakar gatves laistė

Ne, neskirtingose...
Tik - poreikiai buvo skirtingi...
mano tėvai buvo tamsūs valstiečiai, darbininkai... po melioracijos - pabėgę į miestą...
Aš - kaimo vaikas - buvau terorizuojama mokykloje, nes buvau kaimietė... Bet - aš tokia buvau -- ir santvarkos dėl to nekaltinu...
Pionierių (dar taip tada vadinosi) stovykloje buvau tik vieną kartą - laaaabai patiko, įspūdžiai didžiuliai, labai norėčiau, kad mano vaikai tai patirtų... deja - vyresnysis net suriškas į stovyklą nesileido vežamas, o mažoji - pagyvensim, pamatysim... Bet tai, ką esu mačiusi dabartinėse stovyklose - susižavėjimo tikrai nepaliko...
Į GDR išvažiuoti - neturėjau jokių šansų, bet ir nebuvo poreikio... teko pakeliauti po SSSR respublikas -- įspūdžių pakako. Ir be jokio blato, be jokių KGB ir politbiurų.
Mokykloje - iš mokytojų pusės, žinoma, buvi diskriminacija. BET - ar jos DABAR nėra? Ir vėl - tai ne politinės sistemos, o žmonių problema...
Sveikatos sistemos nelyginsiu - pasakysiu tik tiek -- aš nuo vaikystės trumparegė - todėl (nors tėvai ir buvo juodadarbiai nepartiniai) - regėjimą gydžiausi ir Viniuje, ir tame pačiame Panevėžyje - akių mankštos, procedūros... Prašyti nereikėjo, mokėti - tuo labiau... Pabandykite dabar - "valdiškai" - koreaguoti vaikų regėjimą -- ne tik didžiuliai pinigai (jau nekalbant apie blatą) - bet paprasčiausiai pas mus Panevėžyje -- iš viso nebeteikiamos tokios paslaugos...
Ai, tiek to - vėl politikavimą pripaišysite...
Gyvename šiandien ir dabar. Kiekvienas turime SAVO istoriją. Niekas atgal negrįš. O jei kam pagerėja nuotaika prisiminus vaikystę -- kodėl gi ne?
Ir nereikiai užsipulti...

aš tai iš SSSR laikų prisimenu tik gerą. Buvo dorovė, moralė, pagarba. Aišku buvo ir pasityčiojimų, ir diskriminacijos, buvo ir nusikaltimų, ir chuliganizmų. Bet palyginus su dabartiniu - tai tik vaikiški juokeliai buvo.