Akimirka

Jus nepasenote, jus tokios norite būti,gal nesąmoningai,bet taip yra.Ir mes nesenstam,čia yra vidinė žmogaus būsena.

Vienas žmogus yra man pasakęs, kad moterys mėgsta senas nuotraukas.
Kapstytis praeityje taip pat.

Nežinau kaip kitos moterys, bet man - nu tikras kaifas, galėčiau valandų valandas tyrinėti tiek žmonių veidus, tiek vietoves... Tai kažkas stebuklingo...

Aš ir labai mėgstu, bet tik pažįstamų vietų ir žmonių.

Tikrai nulijo. Net visos rūbų siūlės sulijo.

Vat ačiū, kad paaiškinai. Aš visai nenoriu būt sena. Ir kažkaip nesijaučiu, o be to dar ir amžius kaip ir ne toks...
O į ankstyvos jaunystės, pabrėžiu ankstyvos, nes žmogus visada lieka jaunas, labai malonu panirt. Aš tokiems bajeriams, kokie buvo tada, tikrai jaučiuosi per sena, vadinasi, senstu...

Nulijo pas mus, nulijo. Ir dar panašu, kad ne pabaiga.
Loretą ant senų fotkių patraukė Kai pas mane atvažiuosi, parodysiu tau savo prosenelių nuotrauką ant tokios plokštelės- ne ant popieriaus. Kaip ji ten vadinos? Gal kokia litografija (reikia inete paieškot).

Ui - net bėgau ieškot, kas tai per daiktas. Aha - tikrai atspaudas kažkoks, tam tikra grafikos rūšis.
Aš prosenelių nuotraukų neturiu
Bet turiu senelių - dar prieškarines, tikrai neeilinės nuotraukos. Saugau kaip brangiausią relikviją.
Lyja ir pas mus - ne intensyviai, bet taip pavasariškai maloniai. Net paukštukai nesislepia, blevyzgoja sau berže...

Pasakoja, kad gerai
Kur manęs nėra.
Gal todėl audra įsiutus
Šėlsta širdyje.
Pasimetusi laike
Klaidžioju ratu.
Nors ir ten manęs nėra,
Bet ir čia nesu.

Šie tavo žodžiai privertė labai šiltai nusišypsoti.....



Skaičiau skaičiau ir galvojau. Ko gi man gali būti gaila iš tarybinių laikų.
Kam jaučiu nostalgiją....

Ogi niekam.
Gyvenom biednai. Mokykloje, kaip biednas ir dar tikinčiųjų vaikas, kai kurių mokytojų buvau ignoruojama. Nors mokiausi vien penketais, bet visada jaučiau kai kurių panieką.
Apie švietimo sistemą patylėsiu.
Norėjau kaip ir Dalia29, būti medike, deja, kaimo vaikui vietos ten nebuvo.
Mokėsi daktarų vaikai.

Tai va...
O iš vaikystės ir jaunystės laikų didžiausia nostalgija pačiai vaikystei ir jaunystei....
O, kad galėčiau dabar susėsti ir paplepėti su savo vaikystės ir jaunystės drauge apie tai...
Kaip mes kartu gulėm, kartu kėlėm....
Kaip ėjom į pasimatymus...
Kaip pirmą kartą mus paėmė už rankos, apkabino,.. oi ir pabučiavo....
Deja, likimas ją atėmė iš manęs jau bemaž prieš 20 metų...

Štai kam nostalgija.
Ir dar.... jaučiu apelsinų skonį burnoje, kai mamulė parveždavo iš Kauno, atstovėjusi kilometrinėje eilėje...

primine cedevita ar kaip ten vadinos tokie apelsininiai vitaminai geriami kaip limonadas

Šiandien abiturientams paskutinis skambutis

taip taip. Ryte mačiau išsidabinusius einančius į mokyklą. Gražu, smagu ir kažkaip graudu...

Pakeliui į darbą sutikau pilną mašiną abiturientų: mašina apkabinėta balionais, o ant galinio lango užrašas "ką tik baigę mokyklą"

O mūsų mieste dvyliktokai šiandien pradėjo siautėti labai anksti, gal 5 val.ryto. Jie su didžiausiu triukšmu važinėjo automobiliais, motociklais signalindami ir žadindami savo mokytojus. Na, neišsimiegojo visas miestelis, bet visi žino, kad jaunimas į gyvenimą išeina.

Kaip greit jie užauga. Taip nesenai, rodos, garbanytės po kiemą smėlio dėžėj kapstės...

O aš tai supratau, kai pro langus praūžė su signalais kelios mašinos, visos išpuoštos balionais... Alyvos gi žydi... Man jos kažkaip visuomet primena mokyklą, paskutinį skambutį, egzaminų jaudulį...

O aš savo mažulei šiandien iš ryto įteikiau dižiulę puokštę rožių ir norėjau ką nors ypatingo pasakyti, bet gerklėj toks kamuolys atsistojo, kad nei žodelio neišlemenau. Labai gailiuosi kad iš vakaro atviruko neparašiau... Dirbti šiandien negaliu, sėdžiu ir bliaunu

Galėčiau padėt tau bliaut... Mane visuomet graudina tokie momentai. Kad ir save prisiminus...
Skamba kažkur galvoj ta daina -
Greitai vaikai užauga - aukšti kaip liepos...
Šiandien namus dar saugo, o ryt palieka...

Man pernai taip buvo... Kai sūnui buvo paskutinis skambutis, tai irgi mokyklos salėj apsižliumbiau. Ką čia bekalbėti jau ir dabar berašant ašaros rieda. Dar kątik po langais pražygiavo mokinių kolona....
***
Eisit jau girdi?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažįstamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.

Ir manajam paskutinis skambutis.. Nebliaunu, laikausi:). O kai pagalvoji - visas kelias dar prieš akis... Koks jis bus...