Akimirka

Prisiminiau mūsų klasės auklėtoją. Ji mėgdavo sakyti: - Blogi vaikai vaikšto šunkeliais... O mes užbaigdavom:- O geri autostradom...

Paguodėte, individai

O t vagšiutė, užjaučiu. Maniškis ant sparnų parlėkė-paleido po keturių, nes paskutinis skambutis

Kvailas metalinis daiktas

o tos moteriškės vardas - Laidynė, ane

Aš irgi nesuprantu tų žliumbiančių, dažniausiai tas jų žliumbimas visiškai nieko nereiškia, štai kas įdomiausia, nei kažkokios tai ypatingos meilės, nei rūpesčio, nes kai paklausai KIEK jos supranta savo vaikus, tai pasirodo, jog visiškai nesupranta ir net nesistengia suprasti, o tai jau baisu ir jokios proginės ašaros nepadeda.

Žiūriu labai stipriai užgavo mano žinutė kitoj temoj Pigus kerštas

Special to Cha-cha:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros paties Gyvenimo geismo.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
ir nors jie su jumis, bet jums nepriklauso.
Galite duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, nes jie turi savąsias.
Galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos
gyvena rytdienos būste, kuriame jums neskirta lankytis
net sapnuose.
Galite stengtis būti tokie kaip jie, bet nenorėkite jų padarytipanašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgal ir negaišta su vakarykšte diena...

Kahlilis Gibranas
Protas tai supranta..., o va....
Cha-cha, bliausiu tuoj drauge.... Aš tundra šiandien ryte, kai savąją į mokyklą nuvežiau, nesupratau, ko tie automobiliai su balionais važiuoja...

labai įdomu ar Soffy pati turi vaikų?

Man beskaitant apie paskutinį skambutį, toks pat jausmas, kaip ir tau. Nors dukra pernai baigė gimnaziją. Nieko čia su savim nepadarysi... atrodo ir ko gi čia graudintis.

Vau, kokie gražūs ir teisingi žodžiai. Ačiū, Dalia, būtinai atsispausdinsiu...

Soffy, mes kalbame apie tas motinas, kurios MYLI ir RŪPINASI ypatingai, o apie KIEK supranta, tai čia jau kiekvieno individuali nuomonė KIEK reikia vaiką suprasti. Sorry, bet vertinimo skalę nusistatysiu jau aš PATI.

Savas vaikas ar ne savas, koks skirtumas. Ėjau šiandien - gatvė pilna alyvų kvapo... Mokinukai pasipuošę. Šurmuliukas ir tos alyvos... nu ką aš žinau. Ir man suspaudė širdį. Neapsiverkiau, bet šiurpuliukai po kūną lakstė.

Čia mums gaila savo vaikystės-jaunystės, na, ir neramu už vaikus, nes turime patirties gyvenimo ir žinome, kad ne viskas mūsų vaikų gyvenime bus tobula...

aš taip graudinausi kai maniškės buvo išleistuvės iš darželio. Na ir kiekvienais metais, kai paskutinis skambutis būna, rugsėjo 1-oji. Ir vis pažiūri, kad jau dukrytė pirmokė... penktokė... devintokė... Ech, kaip greitai ....
Sutikau buvusią mokytoją, sako: jetau, tik pati čia ką tik lakstei koridoriuose, o jau dukra tuoj baigs mokyklą....
Per šitas dvi mokyklines progas (paskutinis skambutis ir rugsėjo 1-oji) visada kažkaip graudu ir toooks noras pakyla eiti į mokyklą, noras mokytis, studijuot ką pradėt

Nu man noras mokytis trai visai nekyla, eina sau - nenoriu į mokyklą
Bet nostalgija vis tik yra...

jo, ta nostalgija....
taip ir norisi astrų puokštę ar gladiolę pasistvert, uniformą apsirenkt su baltais kalnieriukais ir į mokyklą....

man tai ta nostalgija mokyklai dar užeina, kai nueinu į tėvų susirinkimą.
Dukra mokosi toje pačioje mokyloje, kurią baigiau aš. Ir kai susirenkam tėvai, tai auklėtojas liepia sėsti į vaikų vietas, kad aiškiau būtų kuris kurio vaiko tėvas (mama).
Taigi maniškė pasirodo sėdi toje pačioje vietoje, kur ir aš sėdėjau. Jetau, teko sėst į SAVO suolą, SAVO literatūros kabinete (tos pačios sienos, spintos, rašytojų portretai...). Nugi vos neužsižliumbiau tėvų susirinkime. Sėdėjau ašarotom akim. Tai paskui auklėtojas paklausė, kas jums? taigi jūsų vaikas geras, drausmingas, jokių priekšaitų, ko taip jaudinatės? sakau, ūuups, savo suole sėdžiu, jaučiu tuoj "šlanga"(mokytojos pravardė) į kalsę įeis. Nu blyn, griuvom iš juoko visi tėvai

Mano dukrai šiandiena paskutinis skambutis. Nepatikėsite ką sumislijo praėjusią naktį dalis 12-kų. Išvažiavo vienuoliktą vakaro sveikinti savo brangiausių Mokytojų. Mašinas papuošė balionais ir važiavo serenadas dainuoti po langais. Su dovanomis ir vaišėmis. Jeckau kaip gražu. Grįžo 5 ryto. Laiminga ir švytinti kaip kalėdinė eglutė.
Galvojau bus šakės, kai uždainuos 2 nakties, dievaž kas nors iškvies policiją, reiks varyt gelbėt vaiko. Nekvietė... atvirkščiai vienas nemiegantis žmogutis net laiptinę atrakino. Jetau kaip gražu