Su dviračiu ir ne tik

Aha... Tiek kalniukų, kiek pramyniau per šias dvi dienas, paprastai per sezoną "nesuskaičiuoju". Nes tiesiog nėra jų tiek mūsų krašte. Deja, Angelų kalvoj nesusipratau paprašyti angelų pagalbos, kad nuo tų kalnų apsaugotų, užtat jau Bražuolėj mindama pati save drąsinau: "viskas, mes jau kažkur šalia finišo, tai jau paskutinis, tai TURI BŪTI paskutinis".

Dievams ir vyriška mėsa tiks bet bėda, kad vienas reikalingas dėl mechaninių sugebėjimų, o jei kitą paaukosim, tai mums reikės su RamuneKm lakstyti ir per šaligatvius šokinėti....
Išvada - neaukosim

Norėčiau čia dar tuos dviračius "pastumdyt" , bet šitiek reikalų, žiūrėk jau ne du , o visus 3 šiandien atleisti reiks

Tie kalniukai yra pasaka tik reikia labai su vėjaliu lėkti, kad nuo kalno nulėkus ant kalno užneštų
Greičio matuoklis vėl mane užfiksavo ir parodė 30 km, nepasiekiau 50 km.
Nors minant link Užutrakio dvaro, mano kompiuteris rodė 40 km greitį, kai nuo kalniuko miniau

Ai oficialus kilmotražas virš 60 km.

Kauno virš 80 km.
RamunesKm virš 100 km

kodėl Ramunė tiek mažai numynė turbūt mes jai trukdėme

Ar esi mačiusi kuo nors apmautą nosį? Vakar maniau nuo "balantaino" ji ultravioletinė - šiandien jau lupasi. Ir negaliu kikenti dabar viešindamas, kaip tavęs klauso ir kelnes pagal "saulės švietimo" kryptį keitė. Pačiam "kepurė dega".
Su kelnėmis viskas gerai. Šiemet prašyk, kad "ta viena" ir Spurgė pasirodytų kokie jų pečiai liko

Sportininkai, romantikai , sveikuoliai. Trys- viename Vietoj šventimo, išėjo saulės palydėt, o pasku palydėję, persigalvojo ir iškulniavo jos pasitikt. Taip ir liko pas mane nugertas vyno butelis. Ai, ką ten, gerai būtų, kad tik nugertas Dar niekad nėra tekę į stiklinaites skystą muilą pilt

Oho, o aš maniau tu aukščiau kojų nagų akių nepakeli :)

O aš čia dabar ką praleidau

Galvės ežere išsimaudyti naktį ir susirask tu man krantą Trakuose kur žolės.... gal vienintelė vieta, kur taip buvo....

Juk ne veltui tiek ilgai ieškojom

Bet vis tiek tai buvo super maudynės o jau RamunesKM bėgiojimas, kad sušiltų nepakartojama

Nu nenorėk Mariska viską suspėt... Ir paskui saulę po Trakų apylinkes lakstyt, ir visus įvykius sužiūrėt... Kad ir koks turbo variklis ten pas tave būtu

Aš jautrus spalvoms...iiiir jei vienas "šviesoforas" dega, o kitas ne, pamaniau, kad kažkas netaip

O įdomu, kaip Dkate su Eneva.... ar gyvos? Ar jaučia rankytes ir kojytes?
Mačiau, kad Dkatei nebuvo lengva, bet šaunuolė - neatsiliko ir dar šypsotis sugebėjo

man ne kojytės, o rankytės šiandien skauda čia turbūt nuo to bliūdelio su apelsinais

Va va o aš galvojau, kaip aš galėjau kuprinę pamiršti..... pelėkėje per daug apelsinų prisiragavau

Nedalyvavę žygyje, dabar skaitydami nieko nesupranta kas gi ten vyko, todėl pabandysiu bent šiek tiek nušviesti.
Viskas prasidėjo ankstyvą šeštadienio rytą. Pajūrio dviratininkių laukė toliausias kelias, todėl ji pasiruošė atsakingiausiai: trys dviratininkės su trim dviračiais, trys palaikymo komandos narės, du perspektyvūs augantys komandos nariai iš jaunučių lygos su dviem automobiliais, dviem dėžėmis vandens, kokia 10 kg lengvų užkandžių ir keksiukų padėklu nė trupučio nepramiegojusios labai punktualiai išjudėjo į žygį. Deja turėjo sustoti pusiaukelėje, nes pametė vieną dviratį. Truputį sugaišusios jį ardydamos ir grūsdamos į bagažinę, su vienu ratu, besiremiančiu į galvas, laimingai pasiekė pirmą stotelę – Kryžkalnį. Lengvi pusrytukai, kurių vaizdelį jūs jau matėte ir lekiam toliau.
Lygiai 11 val, kaip ir tarėmės, mes jau Trakų Vokėje. Po visų apsikabinimų ir susipažinimų nušviečiam padėtį ir pradedam traukti dviračių dalis iš bagažinės. Na, kad Tomui su Samajana nesudaro sunkumų juos surinkti nieko keista, bet... iš tikrųjų nieko keisto, kad ir Ramunė tame aktyviai dalyvauja ir galbūt net dar geriau už juos susigaudo :) Dabar jau nenustebčiau net sužinojusi, kad ji kaskart grįžusi namo išsirenka savo dviratį dalimis (pavyzdžiui, taupydama vietą) ir kitą rytą vėl jį surenka :) Ta mergina tikrai fantastiška :) Taigi, dviračiai surinkti ir jie rieda (o tai labai svarbu, nes ko jau ko, o atsarginių neturėjome), ir mes traukiam prie pirmojo objekto – Trakų Vokės dvaro. Mariskos pasakojimas, kurio tikrai neatkartosiu, pasivažinėjimas po parką ir keliaujam toliau – į Lentvarį. Lentvario dvaras labai gražus, ir parkas, o jau koks grotas! Viską apžiūrėję, moteriška pusė kiek padūsavusi, kad ne joms pinkevičiai dvarus dovanoja, riedam toliau. Palaikymo komanda mus palieka, nes skuba ruošti pietų stalo Varnikų pelkėje. Nepatikėsit, bet mes numynėm greičiau ir dar net laukėm :) Pietūs, smagūs pokalbiai ir kas pėsčiomis, kad dviračiu keliaujam apžiūrėti pelkės. Diena vis karštyn ir mes labai apsidžiaugiam priėję dar nespėjusį užpelkėti ežeriuką. Vienas po kito aunam batus ir merkiam kojas į vėsų vandenį. Kaifas... Nebenorim niekur iš ten eiti. Deja, patys prisiprašėm – autokratija. Keliam šiknas ir judam toliau :(
O toliau jau Trakai, ir jie visai šalia. Taigi, nuo mynimo net nepavargę pasiekiam nakvynės vietą. Beje, hosteliukas labai šaunus, švarus ir tvarkingas, o jau kaaaina – vienas didžiasių jo privalumų, rekomenduojam :) Net nespėjusius apdulkėti dviračius paliekame ten ir jau visa didelė kompanija kartu pėsčiomis keliaujame pasižvalgyti. Nežinau kiek kartų iš visų pusių mes tądien apžiūrėjome Trakų pilį: ir pėsčiomis, ir jachta apiplaukėm, ir dieną, ir net prie naktinio apšvietimo :) Pasiplaukioję jachta nusiviliojame naujokus prie pusiasalio pilies kankinimo įrenginių, gerai prigąsdiname ir jie uoliai puola vykdyti paskirtos užduoties: ant milimetrinio popieriaus piešia nuvažiuotą maršrutą išlaikydami tikslų mastelį. Taip stengiasi, kad pradedam nuobodžiauti... Juk iš tikro tai džiaugiamės, kad tokie šaunūs žmonės prisijungė. Nuo pat pirmų minučių net nesijautė, kad kažkas toje kompanijoje naujokas, taip lengvai jie įsijungė į būrį, kad rodės seniai jau juos pažįsti. Na, kitus ir tikrai seniai jau pažįstam, kalbu apie tuos tikruosius naujokus, iki tol nematytus, negirdėtus tax'e. Deja, piešėjai jie ne kokie ir jei ne mažųjų žygeivių pridėti aiškinamieji raštai, sunku ten ką suprasti buvo. „Senimas“ pasitarę vis tik nusprendžia priimti visus į klubą ir su žvakutėm rankose visi iškilmingai taria priesaikos žodžius. Malonu buvo klausytis kaip nuoširdžiai jie prisiekinėjo. Manau, tikrai džiaugėsi gavę krikštą :) Ir ką tada? Keliaujam laistyti, aišku :) Iš pradžių bare, nes laukiame kol sutems ir galėsime pasigrožėti apšviesta pilimi. Tada įvyksta nerealus dalykas – Urtelė įvykdo savo pažadą ir bėga! Bėga per tiltą net dūmai iš padų kyla! Nerealūs vis tik tie taxiečiai, prisišneka nesąmonių, bet savo pažadus visada įvykdo :) Grįžtam „namo“, apsukam kelis ratus ballantine stiklinę ir tada kažkas sugalvoja, kad dar niekada nesimaudė naktį ir mes vėl grįžtame prie ežero, ilgai renkamės pačią pačiausią vietą (kaip ryte paaiškėja – pačią žolingiausią) ir du drąsuoliai neria į vandenį. Trečia irgi nori ir laksto kaip energizer zuikutis aplinkui bandydama sušilti. Ketvirta ant kranto turškiasi bliūdelyje nuo apelsinų... Manot jau viskas? Ne, nors per dieną saulės gavome daugiau nei pakankamai, mes jau vėl jos pasiilgome ir Ramunė pasiryžta bėgti jos pasitikti. Taip, taip, ne visiems užtenka kantrybės sėdėti ir laukti aušros, kitiems reikia bėgti jos ieškoti :) Partempiam ją į hostelį, bet nepastebim kaip Tomas tyliai išsliūkina. Ieškoti aušros.
Tai tiek trumpai apie pirmą žygio dieną. Ar rado Tomas aušrą (o gal Aušrą?) gal papasakos kažkas kitas. Jei ne, rytoj pratęsiu.