Su dviračiu ir ne tik

Dėkui už rūpestį Žygis buvo puikus.
Neskauda nei rankyčių, nei kojyčių . Nei nuo mynimo, nei nuo saulytės. Grįžom namo sėkmingai, manęs laukė dukros gimtadienio tortas .
Man važiuoti buvo visai lengva, tik aš pati "nelengva", tai taip jau atrodo .... Stengiausi važiuoti atsargiai, nes dviratį - treniruoklį mini TV žiūrėdama, Klebonišky taip pat neįsibėgėsi .... O žygyje jau buvo ir visai normalaus greičio - 32 km/h nuo kalniuko .....

Dar kiek treniruotės ir bus 40 km/h dievinu, kai geras nuolydis (neperdaug status), ilgas, geras saugus plentas..

Šaunuoliai ir šaunuolės O Kitais galima į jūsų draugišką būrį.Nuoširdžiai žaviuosiu visų komandos dalyvių optimizmu , super

Jei tik esi linksmas zmogeliukas ir zygeivio dvasia nesvetima, tai visada laukiam

Ar prieš savaitę dviračio nebuvo ar trūko ryžto? Negalvoju, kad šis žygis buvo paskutinis.

Kažkaip pavėluotai supratau - koks nerealus žodis autokratija

Taigi Autokratės pamastymai

Pasakei kurią valandą ir minutę.... visi kaip jau toje vietoje stovi. Pasakai, kad neišsilakstytų - visi kaip kareivėliai....
Atvirai tariant labai nerimavau, kad bus bėdų, bus vėlavimų... bus netvarkos.... ir slapta tikėjausi už vėlavimus bent šampano butelį gauti... ir ką jus sau galvojate.
Trakų Vokėje vos nepravažiavau pro Samjaną, kuris jau ten sedėjo ir laukė mūsų su ryškiom petnešom.
Klaipėdos ekipažai privažiavo į sutartą vietą 11 00 val. Minutės tikslumu. Ir būtų dar anksčiau, jei dviratis nebūtų sugalvojęs pabėgti važiuojant autostrada.
Likau be šampano, bet su labai gera nuotaika...

Ne kartą pasunkinau trąsą, niekas net neburbtelėjo - visi išsišiepę, ypač kai Lentvario dvare laiptais tempė dviračius, nors šalia geras takelis buvo

O Lentvaryje supratau, kad neogotika ne taip sudomina, kaip kad žinia, kad tą dvarą Pinkevičius Valentaitei nupirko Gera pamoka ateityje

Taip gerai važiavo, kad net paskutiniai avantiūrai negalėjau ryžtis (slaptam keršto planui už neklausimą). 1,5 km visiška tarka ir būtų reikėje iš kitos pusės, stačiu šlaitu ant Bražuolės piliakalnio užsitempti dviračius). Ech... aišku RamuneiKM, tai būtų buvęs rojus....

Ir su valtimi.... Pasakiau Urtelei ir Dkatei, kad plauks su manimi... jau sėdi valtyje . Tik merginos, kad daugiau tokių klausimų nebūtų- "o kas irkluos?". Prašau įsidėmėti - jei Mariska valtyje, tai irkluoja tik Mariska

O dabar mano rekomendacijos.

Trakuose rekomenduoju valgyti tik "Kiubetėje". Ten labai skanus maistas, pygesnis nei prie pat pylies, (randasi arčiau bažnyčios, kurioje pasak Samajanos randasi Vytauto karūna. Prie stovėjimo aikštelės, kur stoja turistiniai autobusai) ir šeimininkė tikra Karaimė.
Ankstesniuose pokalbiuose rasite Hostelio nuorodą. Jei reikia apsigyventi didesniam skaičiui žmonių, tai ideali vieta.
Ir kai būsite Trakuose - privalote aplankyti Karaimų muziejų ir nepagailėkyte 5 EUR ir nusipirkyte eskursiją. Muziejus be pasakojimų yra nieko vertas. Tai unikali tauta... Ir tas jų muziejus vienintelis pasaulyje....

Kas dar.... ai....
Ačiū, Samajanai, kad kai pasiklysdavau pasakojimuose, jisai padrąsindavo savo galvos linktelėjimu, kad viskas gerai... aš dar tame amžiuje randuosi, kada viskas vyko

Vovere - kai susitiksime kitą kartą - aš tikrai papasakosiu tas trys versijas"kur dingo Vytauto karūna", na o Samajana turės papasakoti ketvirtą - kaip jinai atsirado Trakų bažnyčioje.

Krikšto prisiminimui diplomai

Ir man tokį davė

Nu blyn, blyn, visą dieną pralaukiau kol man kas nors už orą padėkos

Nu su jumis net koliotis linksma
Urtele, matyt kažką pramiegojau, nes su tavim mane sieja ypatingas ryšis, tu man dabar kaip sese

Nu sunku buvo susigaudyt, kas ten kur išbegiojo, kas ten ką sutikinėjo... Tik mačiau, kad mano kambariokės po vidurnakčio išlėkė maudytis, viena net rankšluostį pasiėmė... Ir bliūdelį... Kaip supratau, tai jame ir maudėsi
Kitą rytą turėjom keltis apie 9 val., tačiau jau nuo 7 val. visas hostelis klegėjo nuo mūsų dalyvavimo...
Žinot, sekmadieniais 8 val ryto prie parduotuvės dažniausiai renkasi tokie žmogučiai, kuriems po vakarykščio šachtos dega. Nu nežinau, kaip atrodė ten Samajana, kuris išlekė Urtelei pirkti pliombyro...
Taigi, apie 10 val ryto, jau susipakavę, bet transporto priemones palikę hostelyje, išvarėm į trasą... Didžioji kompanijos dalis kultūringai tęsia kultūrinę programą- aplanko pusiasalio pilį. Mažoji kompanijos dalis su pūslėm ant padų atsliūkina iki šviežios kavos kavinės (labai rekomenduoju, nes kava skani kaip reta) ir beveik pusvalandį laukia kol įkais kavos aparatas. Bet tikrai vertėjo...
Pagaliau Mariska leidžia mums papusryčiauti Tikrai pritariu visu 100 proc. kad ta kavinė "Kiubėtė" super vietelė. Pvz. iš visų mano pažįstamų (kai kurie lankosi Trakuose neretai) niekas nežinojo nei šitos vietos, nei šitų patiekalų. Tie, kuriems nusišypsojo laimė paragauti mano parvežtų kiubėčių (su grybais, ir su sūriu) visi iki vieno liko sužavėti. O krupnikas buvo tikrai ne pramoninis... 30 gr per akis
Užkandom, šuoliuojam toliau. Į karaimų muziejų. Tikrai labai įdomus pasakojimas, labai įdomi gidė- per kelias minutes pasako tiek žodžių, kiek paprastas mirtingasis nepasakys ir per pusvalandį... Sužavėjo ir tikrai noriu ten dar sugrįžti...
Prie pilies. Kaip visos kelionės metu, taip ir čia išgirstam Mariskos labai įdomų pasakojimą... Ir gaunam VISĄ VALANDĄ laisvo laiko. Pasklindam kas kur- kas į valtį, kas į pilį... Man pasisekė labiausiai- įšokau į keturvietį vandens dviratį, kurį labai atsakingai mynė Tomas su Ramune. Relaksavau. Tik Tomas užsimojo padaryti tokį lanką ežere, kad galvojau- nespėsim grįžti (nors koks mano rūpestis ) Grįžtam į hostelį, pakeliui Eneva pamato tikrą karaimą su tautiniais rūbais. Nu rodos visas komplektas laimės
Atsisveikinam su Trakais, riedam į Užutrakio dvarą. Vėl Mariskos pasakojimas, nuo kurio net patiems muziejaus prižiūrėtojams stalčiai atkrito. Pasivaikščiojimas (ne visiems juk dviračių užteko) po parką. Nerealūs tvenkiniuose atsispindintys vaizdai.
Toliau Angelų kalva, pasivaikščiojimas renkantis sau tinkantį angelą... Riedam link Bražiuolės, dar vienas labai įdomus pasakojimas... Ir deja, deja- pati liūdniausia kelionės dalis- atsisveikinimas... Ašarų upeliai... Prisipažinimai meilėje ( labai labai tikri )
Praėjo nepilnos dvi paros, o įspūdžių, jausmų, gėrio - jūra...

Ir dar biški paliežuvausiu. Taigi tas lengvai išprotėjusių penkių damučių ekipažas vėlai vakare užgriuvo pas Loretą. Nu žinokit, reikėjo matyti tų aristokratiškų jos katinų reakciją. Vargšai turbūt net neįsivaizdavo kad gyvenime taip būna. Jau nekalbu apie kaimynus...

Tavo ir vardas toks pat kaip mano sesės. Nu tikrai, juk tik tikra sesė galėtų patikėt savo piniginę mano rankinei, o pelkėj, kaip niekada vis girdėjosi gegutė, bet ne ta, kurios vardas Samajana. Vis žvalgausi, į sąskaitą užsuku, kol kas nieko Jo, Loretos katinai dar šiandien Virginijos Lotos pėdsakais seka, o jau Loretos pilkasis galėtų apsauginių dirbt, jau taip sugriebė mano koją, kol aš Loretą gniaužiau, tai nežinau kuris daugiau išsigandom. Aišku galėjom ir šeštajį keleivį į kompaniją pasiimt, jis jau buvo pasiruošęs su mumis į kelionę, jautė, kad verta varyt

Nerealu nuostabu

Pažiūrėk dabar kas iš žygio dalyvių prie mano aprašymo "liuksiukus" suspaudė ir gali drąsiai reikalauti - nė vienas nepastebėjo, kad praleidau dar vieną žygio punktą - Senuosius Trakus :)

Einu pati sau pirkti šampės