del atlyginimo bufalterei

Darbas darbui nelygu :) Žinoma jei šefas nepaima tam laikui pagalbininkės ir visur tenka lakstyt pačiai, tai ne kas, bet jei sėdi namie ir tik koordinuoji veiksmus, manyčiau visai nėra blogai :) Juk viskas yra grynai susitarimo dalykas.

Buvo kas lakstė Bet vis tiek atsitikdavo taip, kad mažius papą valgo, o aš klavišus kompo spaudau.Kartais juokas pro ašaras buvo.....

Įsivaizduoju kad buvo nelengva. Bet dabar pažiūrėk iš kitos pusės. Tu sėdi su mažiumi, Tavo vietą firmoje užima kitas žmogus. Kaip manai, kokie šansai grįžt į savo darbo vietą po metų? Įstatymiškai 100-procentiniai, o realiai...Šefas jau įsitikino, kad Tu nesi nepakeičiama, su Tavo darbu metus tvarkėsi kitas žmogus, Tu jau nutolai nuo visų firmos reikalų ir geriausiu atveju likai teoretiku įstatymų sferoje (blogesniu - atsilikai beviltiškai). Paprognozuok tokio žmogiuko grįžimo tikimybę į prieš metus paliktą darbo vietą?

Tiesi tu visiškai teisi. Man tada buvo visai pradžia ir labai teisingai padariau, kad neišėjau metams. Mano draugei panašiai buvo, tai paskui ji pas mane atėjo sako pasakok, kas pasikeitė, o kad tiek pasikeitė, sunku net papasakot. Ech sunkus mūsų darbas ka ir be pridursi

Taip tai taip, bet šefas gali įsitikinti ne tik tuo, kad nepakeičiamų nėra, bet ir tuo, kad pakeitęs darbuotojas visai ne toks geras kaip buvęs:).
Gali būti ir atvirkščiai, nes atsainiai dirbančių tikrai yra marios. Neturiu omenyje šio forumo dalyvių:), manau, kad čia renkasi tie, kuriems tikrai rūpi jų darbo kokybė.

Kaip manai, tarp dviejų žmogeliukų, kurių vienas nėra toks geras, kaip buvęs, o kitas (buvęs) yra smarkiai atsilikęs kaip specialistas, kuris laimės? Manyčiau trečias - naujai ieškomas - darbuotojas.Čia kaip lenktynėse - iškritai iš distancijos, vadinasi pralošei :(

Na, Tiesi, baik tu čia jaunas buhalteres gąsdinti, jau ir taip gimstamumas Lietuvoje sumažėjęs. Manau, kad jei nedirbi, tai dar nereiškia, jog negali gilinti savo žinių ir mokytis. Atotrūkis yra, bet viskas ne taip tragiška, kaip pateiki. Dirbau ir mokiausi, paskui auginau mažylį ir mokiausi, stengiausi nepamiršti to, ką žinau ir sužinoti dar daugiau. Rezultatas - ryžtas po vaiko auginimo atostogų keisti darbą į kur kas perspektyvesnį ir geriau apmokamą, nes kai grįžua į ankstesnįjį, pajutau, kad "stogas" trukdo tobulėti ir augti. Štai taip, jaunos mamytės turi savo potencialą

Gali būti ir taip:). Bet kur garantija, kad tas naujasis, neatsilikęs bus geresnis? Gal tas atsilikėlis staigiai pasivys ir toli paliks tą draugą:).
Tiesi, Jūs tikriausiai dirbate tik rimtose įmonėse, kuriose dirba tik Jūsų lygio specialistai. Jūs nesusiduriate su buhalterija paprastose įmonėse. Jūs neįsivaizduojate kokio lygio buhalterija mažose įmonėse, kurios negali pasamdyti iš tikrųjų gero visais atžvilgiais specialisto. Jūs, juk nedirbsite už atlyginimą, nesiekiantį nė 1000,00 Lt:)? Arba man ypatingai nesiseka:), mėginant susirasti darbą, man nuolat pasitaiko tokios apleistos įmonės, kad reikia būti sau mirtinu priešu, kad pradėti jose dirbti. O aš save myliu:), todėl sėdžiu be darbo:).
Bet ir čia forume nuolat rašo, kad pradėjau dirbti, nieko nėra, jovalas ir t.t. Rasti normalų (nesakau - ypatingai gerą - tobulumui ribų nėra:)), buhalterį nėra lengva. Kitas tik demonstruoja koks jisai šustras, o iš tikrųjų nė vieno skaičiaus teisingo, bet išaiškėja tai tik po patikrinimo:). Išvada: buhalteris turi pirmiausia būti atsakingas, labai rimtai žiūrėti į savo darbą, nuolat mokytis. Juk negalima pasakyti, kad darbuotojas tik baigęs mokslus jau yra labai vertingas specialistas, kad ir kokią prestižinę mokslo įstaigą būtų baigęs, ką tik pačius naujausius įstatymus studijavęs?

Dėl potencialo nesiginčiju :) Bet dėl atotrūkio irgi neperdedu :) Būna, ir labai ryškus, jaučiamas.
Su darbdaviu pripažink kad Tau pavyko. Darbdaviai labai dažnai kratosi naujų darbuotojų su mažais vaikais :( Tuo požiūriu moterys smarkiai skriaudžiamos

Taip Rasida, aš apie tai mąstau. Ir tikrai labai nustebau gavusi į privatą iš daugelio dalyvių įvairių pasiūlymų. Labai ačiū visiems

Matai, "staigiai pasivys" tai reiškia kokius 2-3 mėnesius (mažiausiai), per kuriuos tas grįžęs kabės beorėje erdvėje ir mėgins pavyt išvažiavusį traukinį. Mažai darbdavių tokį laiką iškentės be informacijos :( Dar blogiau - ir ta teikiama informacija nelabai pasitikės.
Dėl mažų įmonių - jų buhalteriją aš puikiai įsivaizduoju, pati dirbu keliose mažose (didelių atsikandau :) )
Dėl apleistų įmonių manau be reikalo baidaisi, dažniausiai ateinant tenka iškuopt kaip arklides :( Čia labai matosi darbdavio požiūris į buhalteriją: jei laikoma, kad kuopt nėra reikalo, tikrai geriau į tą firmą kojos nekelt. Jei ne - viskas sutvarkoma, ir paprastai tampa visai normalia įmone.
Dėl ką tik baigusių... Mano supratimu teorinės žinios neatstoja praktinių :( Vis tik baigęs mokslus buhalteris turėtų kokį pusmetį pasisukiot vadovaujamas vyr.buho, tada jau ir pats gali būti vyr.

Na, manau, bet koks protingas darbdavys suvokia, kad jaunos mamytės atsakomybės jausmas nemenkas ne tik prieš savo vaiką, bet ir prieš tą patį ja patikėjusia darbdavį. Juk šiais laikais vaikučiai lieka su auklėmis, ir mamai daug geriau gauti normalų atlyginimą bei sumokėti auklei, nei sėdėti namie su mažyliu, tarkim, kad ir jo ligos metu.
Kolkas teko tik girdėti apie tuos beširdžius darbdavius, laimei, neteko su tokiais susidurti. Ir, Tiesi, neverta pulti į kraštutinumus, juk ir geriausiam specialistui gali bet kas nutikti.

Aš beveik trejus metus nedirbus buhalterinio darbo, atėjau į įmonę dirbti vyr. buhaltere. Prieš darbo pradžią dvi savaites nagrinėjausi įstatymus ir kt, teisė aktus. Juk svarbiausia yra nepamiršti buhalterinio darbo principų, o įstatymus galima išsinagrinėti ir savarankiškai, tik reikia mokėti teisingai atsirinkti kas yra svarbu. O visa kita buhalterijoje nėra taip sudėtinga.

O aš nemeluosiu nei sau nei kitiems. Pradėjau dirbti, kai vaikui buvo trupučiuką virš metų. Ir tikrai ne todėl, kad bijojau prarasti savo kaip specialistės kvalifikaciją
, o todėl, kad situacija tokia buvo, kad dirbt reikėjo. Jei būčiau turėjusi galimybes, tikrai būčiau sėdėjusi iki 3 metų, nes tikrai labai skaudėjo širdį, kai reikėdavo palikti lėliuką, o dar kai pamatydavau jos liūdnas akutes... Tuoj apsiverksiu. Ir dabar man labai labai labai gaila tų praleistų garžiausių jos kūdikystės momentų, kurių liudininkė, deja, buvau ne aš.
O kaip specialistė? Čia nuo charakterio priklauso. Esu pakankamai nagla, praėjau pakankamai rimtą atranką, truputį pamelavau, buh. programos akyse buvau nemačiusi, bet neišsigandau, įsidarbinau į dabar labai didelę firmą (jau nebedirbu). Pasitryniau dvi savaites su išeinančia buhe, tiesa, būsiu sąžininga, labai kvalifikuota ir daug man davusia. Žodžiu, įsidarbinau visai neblogai.

Matai, yra dalykų, kurie mokesčių sferai lyg ir nepriklauso, bet už nežinojimą galima smarkiai į galvą gaut. Tarkim įmonė gauna paskolą iš fizinio asmens 100 000 Lt. Na ir prie ko čia mokesčiai? Bet pažymos apie deklaravimą tai privalai paprašyt. Ir tokių dalykų tikrai daug - lyg ir nemokestinių, bet atsakomybė tai vyr.buho.

Pritariu visiškai, ir man taip buvo... Dirbti pradėjau kai vaikučiui suėjo lygiai vieneri, ir kai grįžusi namo iš svetimo žmogaus girdėjau tai, ką turėjau matyti pati... Nenusakomas jausmas, skaudu... Bet nieko nepadarysi, juk tam ir dirbam, kad tiems mažiesiems galėtume duoti kuo daugiau, deja, vien mūsų buvimo šalia ir meilės nepakanka.
Tad nors tuos vienerius metelius reikėtų paskirti mažyliui ir būti kartu su juo, nes dirbti ir auginti mažąjį sunku. Ir dirbant per tuos metus galima darbo netekti, nes darbdaviui gali nepatikti ir sumažėjęs darbuotojos dėmesys darbui, ir ta skuba.

Tiesi rašė:
[Dėl apleistų įmonių manau be reikalo baidaisi, dažniausiai ateinant tenka iškuopt kaip arklides :( Čia labai matosi darbdavio požiūris į buhalteriją: jei laikoma, kad kuopt nėra reikalo, tikrai geriau į tą firmą kojos nekelt. Jei ne - viskas sutvarkoma, ir paprastai tampa visai normalia įmone.

Labai teisingas pastebėjimas:). Tada man nesiseka su darbdaviais:). Esu porą įmonių sutvarkiusi, bet savininkui neįtikau - labai skyrėsi požiūris į buhalteriją - jiems atrodė, kad čia baikos, aš per daug sureikšminu ir save ir buhalteriją:). Pasiėmė kitą, kuri metus man skambino, konsultavosi ir vis stebėjosi, kodėl mane atleido:). Nesutapo charakteriai:), bet nuo to laiko nebenoriu tokių įmonių - nemėgstu kai mane taip atvirai išnaudoja, nemoku dirbti paviršiukais. Jei dirbi sąžiningai, tai taisyti klaidas labai sunku, ypač kai viskas taip keičiasi, įdedi darbo marias, o mokėti nenori - natūralu, vieną kartą jau kitam sumokėjo. Atsakyti už klaidas reikia, jei jau dedi parašą, dėti parašą ant nesąmonės - niekaip negaliu, kompleksuoju - ką apie mane pagalvos kitas, normalus buhalteris, atėjęs po manęs:).

To Rasida:
Ką padarysi. Dar Raikinas vaidindamas auklę sakė: "Aš apie tėvelius papasakoju, vaikeliui nuotrauką parodau..."
Yra kaip yra. Mane pykdo ne tai, kad taip tenka elgtis, o tai, kad kažkas nori įrodyti, kad taip ir turi būti, kad tai normalus dalykas. Ne, taip būt neturi, bet...