Ko nedrįstame pasakyti savo šefams

Suprantu, kad Jūs labai užsiėmusios ?(-ę), bet gal rasite laiko pasvarstyti ko nedrįstate pasakyti savo šefams. O gal Jūs labai drąsios ir viską rėžiate tiesiai į akis? O gal tai priklauso nuo šefo?
Man įdomu todėl, kad mano praktikoje teko susidurti su tuo, kad buhalteris dažnai nusileidžia ir nepasako direktoriui ką galvoja vienu ar kitu klausimu, manydamas, kad jei šefas nusprendė - taip turi būti. O direktorius dažnai laukia patarimo, o pripažinti, kad nežino - retai kas gali... Ir lieka vienas kito nesupratę. O kalbėtis, manau, šiems dviems žmonėms - būtina. O kaip Jūs manote?

Bet kai sakai, ir negirdi ...

Šiuo atžvilgiu, galima sakyti, man sekėsi su šefais. Aišku, yra buvę kad išklauso patarimo, pritaria ir.. padaro savaip....

Mano šefas visada paprieštarauja,o atvėsęs vėl grįžta prie to klausimo.

Mano toks sefas, kad jam galiu pasakyt, kad jis nesamones daro ir marazmus sneka- esant reikalui, zinoma. Bet kazkodel nedristu pasakyt :"Eik pasiskaityk istatymu, esi imones vadovas, turi daug ka geriau uz mane ismanyt!!!!"

Visada visiems savo šefams sakau viską, ką galvoju ir ką manau esant reikalinga pasakyti. Jokių pašalinių nukrypimų nuo darbo reikalų, bet aiškinamės žmoniškai. Kitaip dirbti negalėčiau - jei reikėtų bijoti ką paklausti ar ką paaiškinti. Būna, kaip sako Ajonda, kad išklauso, bet padaro savaip. Tada įvyksta trumpas sujungimas ir viskas stoja į savo vietas. Nė karto nei vienas nebuvo pakėlęs balso. Viską aiškinamės labai demokratiškai, todėl nežinau, kas tai yra baimė prieš savo šefą. Gal man pasisekė.

Arba šefams su Tavimi, Loreta, pasisekė.
O ar gerai kai šefas ir buhalteris - draugai. Ar tai jau trukdo dirbti?

Nemaisyk savoku...Vienas reikalas, kai draugai, o kitas- kai gerai sutaria darbo reikalais.

Nežinau, Vilma7, ar tai gerai - tikriausiai nelabai. Tada draugystė turėtų būti atskirta nuo darbo, o tai sunkiai įgyvendinama.

Matyt, man pasisekė, bet mūsų kolektyvas susidaro vien iš darugų, ir puikiai sutariame

Su mano šefu iš viso neįmanoma ginčytis ir kažką diskutuoti apie darbą- tuoj pat kumščiais pradedamas trankyti stalas, pakeliamas balsas. jis vis kartoja kad mes buhalteriai turime būti ne tokie "knyginiai', nesivadovauti tuo, kas parašyta... Pastoviai kartoja, kad labiausiai nekenčia gydytojų ir buhalterių, kad mes vis kabinėjamės, reikalaudami kažkokių kvailų parašų ir pan. Dabar įpratau beveik nieko jam nesakyti, neprieštarauti, nesiginčyti, su viskuo sutinku, o tyliai darau taip kaip reikia. Bijau pasakyti, kad išėjo koks nors pakeitimas, kad reikia vėl kažką keisti, kitaip daryti, kad reikalingas koks nors naujas įsakymas ir pan.

Patarkiye,kaip išgydyti šefą nuo keiksmažodžių. Toks keikūnas, kad kraupu net apie ką nors pradėti kalbėti. Bet po valandos pats ateina ir tada jau kedena plunksnas.

Visai netrukdo. Yra tokia rusiška patarlė
"Дружба дружбой, а служба службой". Jeigu ją prisiminsi ir pritaikysi gyvenime, tai viena kitam tikrai netrukdys.

Be šansų
Tai lengvai neišgydoma

Su pirmuoju šefu nebuvo jokių problemų, kas liečia bendravimą (bendradarbiavimą) darbe: pasakydavau kaip yra ir ko dar reikia, kad būtų kaip priklauso. O jau su dabartiniais...jie biski paklauso, po to pasako, kad buhalteija jiems netrukdys "darytį biznį" ir prisidirba nesamones. Atrodo, kad tvarka, įstatymų laikymasis ir kt reikalingiausia mums - buhalteriams. Dažnokai tai užknisa. Tiesa, baslo dar nekelė. Tik pakels, galės ieškoti kitos buhalterės.

Išprotėjimas, o gal ir man pradėti keiktis, bet nesugebu, nes jau 4 m tą girdžiu. Laaaaaaaaaaaaabai nusibodo.

Baisiausia , kad tai užkrečiama. Nors jei per 4 m. neužsikrėtei, tai jau ko gero nebeužsikrėsi
O šefui atsakyti keiksmais kažkaip nepatogu ...

O gal jam kaip tik labai patiktų tokia "kultūringa" buhalterio šneka?

siaubas

Gal įrašykite į diktofoną kaip jis keikiasi, duokite pasiklausyti, gal pačiam nepatiks