Ar ant Jūsų rėkia vadovai?

o pas mus nieko neįspėdavo

as turiu gan ramu direktoriu ir lbai del to dizaugiuosi, aname darbe kai dirbau, tai vyr.buhaltere rekdavo ant visu ir dar durim trankydavo 15 kartu per diena, dar ir dabar esu jauti duru trankymui O dabar jei direktorius pakelia balsa ant manes, tai ri tai vos 2 kartus per metus, jei ka ne taip padarau ir jis blogos nuotaikos. O siaip nepakesciau rekimo, tai kenkia darbui ir pats zmogus pradedi darytis irzlus ir piktas

ajd - susitaikyk su realybe, kad vadovo neperauklėsi.
Todėl lieka tau pasirinkimo teisė - arba toliau dirbti ir klausytis jo rėkimo, arba keisti darbą.
Aš pasirinkčiau antrą variantą.

jo , adj, elgis ir tu kaip isteriška paauglė, staigiai mesk tą darbą, trenk durim ir išeik, gi darbų ant kiekvieno kampo, rėkaus čia ant tavęs visokie direktoriai...

Man atrodo pats laikas ir man pradeti rekti ant savo pavaldiniu Per daug esu geras

"jo , adj, elgis ir tu kaip isteriška paauglė, staigiai mesk tą darbą, trenk durim ir išeik, gi darbų ant kiekvieno kampo, rėkaus čia ant tavęs visokie direktoriai... "

Tik todėl dar neišėjau, nors aiškiai matau kad ateities nėr. Temsiu kiek galėsiu, vien todėl kad darbų nėra.

Kai atejau dirbti karta užreke direktorius tai iki šiol kai jis yra esu įsitempus kaip styga..
Todel kai jis išvažiuoja tai net visam office atslugsta įtampa ir nuotaika visiems pagerėja:) ir darbai greičiau nudirbami.

Geras dalykas tos komandiruotes:)

Neįsižeiskite, bet manau, jog darote didelę klaidą, negalima gerbti žmogaus, kuris pats savęs negerbia. Geriau ten nepasidarys, o Jūs susigadinsite sveikatą, prarasite visiškai pasitikėjimą savimi ir aplamai, JŪS - MOTERIS, kaip galima leisti, kad ant tavęs rėktų kažkoks nusmurgėlis?

Nesamonė - darbuotojų gerų nėra. teko ieškoti buhalterių - nėra. Net paprastų sunkiai radome, nekalbant apie vyr. Ir tikrai nesikuklina reikalaudamos sąlygų ir atlyginimų... Reikia ieškoti ir tikrai rasi darbą.

na aš arba visiška liurbė, arba išvis nemoku ieškoti darbo, arba nežinau kas dar, bet kito darbo aš nerandu jau porą metų, na ne todėl, kad kas ant manęs rėktų ( aš rėkčiau atgal ) , bet man nieksneįrodys, kad darbų Lietuvėlėj pilna...

O tu niekur neskubėdama... paieškok
Aš išėjau iš darbo, nes direktoriaus pavaduotoja rėkė ant visų iš eilės... ypač "smagu" būdavo, kuomet visi sėdėdami bendroje patalpoje klausydavomės kaip auklėjamas mūsų kolega... Kantrybė truko kai tai įvyko kliento akyvaizdoje...
Patariu "durim netrankyti", o ramiai susiradus kitą darbo išeiti.

Kaip galima rėkti, jei buhalterė į mane žiūri kaip į žmogų, kuris bet kada ir bet kuriuo klausimu jai padės?Kai labai supykstu- liepiu pačioms sau ausį užsisukti.

Na, kaip sako kiekvienam savo. Aš tikrai nesiskundžiu. Darbo pasiūla, ypač apskaitos darbuotojams pakankama. Aišku, ne visada tenkina sąlygos, Bet nepuolant kaip į gaisrą, visada galima susirasti tinkamaą variantą. Kur ir sąlygos neblogos ir niekas nerėkia.

O gal reikia pabandyti išklausyti tą rėkimą, t.y. ar jis turi pagrindą, ar ne. Turėjau ir aš tokį diriką, kuris rėkdavo, bet jo toks charakteris buvo parėkė kartą, parėkė kitą, apsipratau ir nebekreipiau dėmesio. Man geriau, kad rėkia (ačiū buvusiam dirikui, nes dabar įsiklausau į rėkimą ir skaudžiai nebereguoju) nei kad tyli. O mano pažįstamai tai buvo... turėjo, atseit, gera dirika, kurio praktiškai niekas nepastebėdavo, tylus buvo, tai vieną dieną laikraštyje perskaitė skelbimą, kad jos įmonė ieško vyr.buho. Taip ji ir sužinojo, kad po 10 dienų išeina iš darbo

Va šitaip aš ir daryčiau. Po rėkimo nebėgčiau iš darbo į nežinią. O tyliai ieškočiausi kito darbo.
O darbe įtampos nedidinčiau. Į rėkimą neatsakyčiau tuo pačiu. Pakentėti ir nusileisti mokėčiau, žinodama, kad tai laikina...
Manęs labai nežeistų rėkimas, žinant kad tai dyriko ( kitaip vadinti tokį žmogų liežuvis neapsiverčia) gyvenimo būdas....bet saugant savo sveikatą ir nervus - dar kartą kartoju - ieškočiausi kito darbo.

Anksčiau,kai šefas pradėdavo rėkti iki pabalimo (ne tik ant manęs-visiems kliūdavo) vos susilaikydavau neapsižliumbusi...Paskui užsigrūdinau ir sudirbdavau žodžiais,pvz.:"Argi tai šefo kalba?..." Arba ramiu tonu sakau:"na visiškai namatau reikalo klykti..." tas mano ramumas jį išmuša iš vėžių ir pats nebežino kaip elgtis-neria lauk ir paskui ilgą laiko tarpą net nebando rėkti,kol vėl užeina "klimaksas"....

Manau, kad yra žmonių ,kurie nedaro klaidų - tai tie kurie nedirba. Nemanau, kad reikia rėkti ir kitiems nervus tampyti dėl klaidų, kurios pataisomos ar tik todėl kad su žmona vienoje lovoje nemiegojo:) Nežinau, kaip atrodytų jei ant manęs užklyktų..... greičiausiai išeičiau neužiilgo. Mes su bosu gan panašūs, jei matai kad žmogui nėra nuotaikos bendrauti, tai ir nelendi į akis, juk kiekvienas žino savo darbą ir be gražių paskatinimų (aprėkimų)

Na, o mano šefas gan sukalbamas žmogus, išskyrus... pagirias. Tada ir kava netinka, ir mes nekokybiškai dirbam, ir aplamai neaišku už ką atlyginimus gaunam. Šaukia kaip pasiutęs ant visų kas tik i akis papuola ir kas antrą "atleidinėja". Tai tądien nuleidi galvą, jei jau pakliūna tokia "laimė", išklausai veido mina "as viską girdžiu", o kitądien vėl gali normaliai kalbėti. Tik pradėjus dirbti tai siutino, bandžiau aiškintis ir darbo buvau pradėjus ieškotis, bet po to pripratau ir iki kitų pagirių mintis apie kitą darbą nekyla.

du is triju mano vadovu leidzia sau elgtis nekulturingai. Bet retkarciais. Ir ne su manim.

visokių žmonių yra - visokių reikia