GURU puslapiukas

NUOSTABU

O Nieko_sau reiškia viską_kitiems

Tokios savo niko interpretacijos dar nemačiau Bet visai nieko_sau

O aš po tokių tekstų pasijuntu prasta nieko neišmanati būtybė... Toks jausmas, kad man dar toli iki to... O šeip tai tikrai nepakartojama...

Rask laiko būti draugiškas - tai kelias i laimę. Rask laiko svajoti - žvaigždes skinsi danguje. Rask laiko mylėti ir būti mylimu - tai dievų privilegija. Rask laiko apsižvalgyti aplink - diena per trumpa, kad būtum savanaudis. Rask laiko juoktis - tai sielos muzika.

Senoji anglu ismintis

Tikras draugas visada
Ir nelaimėj ir bėdoj greta,
Jei tau liūdna - jam nelinksma
Tu nemiegi - jis nerimsta,
Be jokių kalbų išties
Visad ranką tau išties.
Taip veiksmai nelygu būna,
Draugo arba pataikūno !

(V. Šekspyras)

Sveiki, anksčiau dažnai nusimindavau, kad yra tiek daug nuostabių knygų, kurių tiesiog fiziškai nespėsiu perskaityti. Dabar puolu į paniką, kad nespėsiu peržiūrėti nė mažytės dalelės to, kas yra interneto tinkle. O iš tikrųjų, tai kelios eilutės iš tos nuostabios knygos, kurios gal būt pati niekada nebūčiau užtikusi, kokia nors įdomaus žmogaus mintis, pastebėta kito įdomaus žmogaus, suteikia tiek pat džiaugsmo, lyg būtum pats ją radęs, supratęs, pastebėjęs. Ačiū visiems, kad dalinatės tais mažais atradimais ir džiaugsmais šiame Guru puslapyje, tai labai paguodžia ir teikia vilties.

Jeigu gydo laikas - tai kuo vėliau, tuo žmogus turėtų jaustis geriau.

Žodžiai ir gydo ir žeidžia Sielą, kaip ir tabletės ir gydo ir žudo
mūsų Kūnus.

Žmogui sunkiausia sutarti su pačiu savimi.
Pats gali liūdėti, gali džiaugtis, gali duoti, gali neduoti,
gali norėti, gali nenorėti, gali pykti, gali nepykti, gali geisti,
gali negeisti, gali atleisti, gali neatleisti, gali matyti, gali
nematyti, gali supykti, gali nesupykti, gali pasiduoti, gali
nepasiduoti... Visur esi tik visas pats. Visur tu esi ir visada su
savimi. Gali būti daugybė niuansų, emocijų, poreikių ir norų, bet iš
esmės yra dvi galimybės taip arba ne. Tai ir yra mūsų esmė, tuo mes ir
esame.

O kas gi yra to viso matas? Ką aš turiu daryti, kad man butų gerai?
Ką aš turiu daryti, kad kitiems būtų gerai? Ką aš turiu daryti, kad
mylėčiau ir būčiau mylimas? Kaip gi man gyventi su savimi, savo kūnu,
savo širdimi, savo siela, savo protu?

Viso ko matas yra Meilė. Visas gyvenimas yra Meilės pamoka ir
egzaminas. Visada yra pragariškai sunku kai pradedi sverti ką
kitiems duodi ir ką gauni. Žinoma, geriausia kai tos vidinės
svarstyklės balansuoja. Sunkiausia yra kai tų svarstyklių balansą
reikia atstatyti pačiam, nes tas balanso vertinimas juk yra toks
subjektyvus. Gal čia vadinama vidinė pusiausvyra?

Žmogus visada ir visur siekia, kuria ir galvoja kaip viską padaryti
lengviau. Tik va Meilėje nieko nėra lengvo. Kažkurį laikotarpį būna lengva mylėti. Tada kai būni įsimylėjęs. Tada kai sparnai išauga. Tada kai būni jaunas, sveikas, gražus. Tada kai kūnai ir sielos traukia prie vienas kito. Tačiau su laiku Mylėti tampa vis sunkiau. Tada pasisemi jėgų, paklausai Dievo žodžio, pažiūri į kitus žmones, pasišneki, paskaitai, pagalvoji, pastiprini ir patvirtini savo vertybes ir vėl laikais.

Gražu

Nieks meeta Vilniu nedaro?:)

Jei tu manai, kad esi nugalėtas -
taip ir yra.
Jei tu manai, kad tau stinga drąsos -
tai taip yra.
Jeigu tu norėtum nugalėti,
bet manai, kad neįstengsi,
gali būti tikras, jog taip ir bus.

Jeigu tu manai, kad pralaimėsi,-
jau pralaimėjai,
nes sėkmės pradžia -
tavo nusistatymas,
tavo sielos būsena.

Jeigu tu manai, kad tave aplenkė -
taip ir yra.
Kad pakiltum,
reikia pakeliančių minčių.
Kad laimėtum,
būtina tikėti savimi.

Ne visuomet gyvenime nugali
stipriausieji ir greičiausieji.
Tačiau anksčiau ar vėliau
laimi tas,
kuris įtikina save,
tiki,
kad gali.

Nieko_sau, ... .

Puikūs savaitės pradžos žodžiai, nieko_sau

Laisvė - tai teisė nemeluoti. Tai teisinga tiek socialiniu, tiek moraliniu lygmeniu.

Laisvė - tai galia ginti tai, ko aš neteigiu, net toje santvarkoje ar pasaulyje, kuriuos pripažįstu. Tai galia pripažinti, kad ir priešininkas gali būti teisus.

"Mes mylime žmones ne tiek už gerą, kurį jie mums padarė, kiek už gerą, kurį jiems padarėme mes." Ne, blogiausiu atveju mes juos mylime ir už viena, ir už kita. Ir čia nėra nieko blogo. Natūralu, kad esi dėkingas tam, kuris tau leidžia bent sykį būti geresniam, negu esi. Taip mes pagerbiame ir pašloviname geresnio žmogaus idėją.

Albertas Kamiu

Mieste naktis.Tyla ir tamsa paskandina savyje visa, kas gyva. Ir stotyje naktis… Bet taip tik atrodo. Laukimo salėje paklydus keleivė laukia traukinio, tikėdamasi pavyti savo laimę. Ji pavargus ir pikta. Ji puolė gyvenimui į glėbį užmerkus akis ir nepamačius, kad krenta tiesiai rykliui į nasrus, o jo pilve kiekvienam seniai yra paskirta vieta, ir nieko neįmanoma pakeisti. Todėl dabar ji blaškosi lyg paukštis, atskirtas nuo laisvės plieninėmis grotomis. Ji – tai tik šešėlis, tik atspindys to, kokia ji tikrai norėtų būti, kokia ji atrodo sau. Ji nori būti žvali, bet kojas pakerta beprotiškas nuovargis ir nebeleidžia žengti keliu. Ji nori būti kam nors reikalinga, ji trokšta meilės ir šilumos. Ji bando padėti sau, bet nemoka, nes to nemoko nei darželyje, nei mokykloje, ir netgi tėvai suspėjo pamiršti tai. Tik jos širdis prisipildo tuštumos, nuo kurios ji dar neišmoko pabėgti. Ji ieško kelelių, išsuka iš kelio ir galų gale pasiklysta. Todėl ji sėdi naktį stotyje ir tikisi pabėgti pati nuo savęs… Keistuolė… Ne nesijuok. Ir tu toks pat. Neapgaudinėk savęs, Tu dar neradai kelio, tik tvirtai eini į jį. Taip, Tu gali padėti kitam, kai jam sunku. Ir jautiesi didvyriu, ar ne? O ar pagalvoji, kodėl taip yra? Kodėl būtinai kažkas turi verkti, kažkas kažką guosti, kažkas kažką prakeikti, ir vėl kažkas kažką… Ir net tada, kai surasi visus atsakymus, nebūsi kelyje. Juo eisi tik tada ,kai kažkas šypsosis,nes Tu būsi šalia, ir neš laimę kažkam kitam, o kažkas kitas- vėl kažkam… Visiems… Ir kiekvienam… Ir sau pačiam…

Reikėtų turėti įžvalgumo ir drąsos pasitraukti iš įprastų vietų,
kurios tironiškai valdo ir griauna vidų, ir viską pradėti iš naujo:
vėl išmokti lėtai viską daryti, nesirūpinant, kaip tai daro kiti,
labiau rūpintis savo buvimo, o ne savo veikimo kokybe, arba bent jau
stengtis, kad "daryti" nenustelbtų "būti". Nes jeigu prarandame save,
visa, kas mums lieka, tampa beverčiais dalykais.

Radjardas Kiplingas


JEI

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.