Vilma7
325
#237559 2005-12-30 10:24 Vilma7
Andų papėdėje gyveno taiki gentis.
Vieną dieną jos kaimą užpuolė žiaurūs grobikai, įsirengę slaptą stovyklą aukštai kalnuose. Kartu su prisiplėštu grobiu išsinešė ir kūdikį, atėmę jį iš vienos čionykštės šeimos. Lygumų gyventojai laužė galvas, kaip išvaduoti mažylį. Jie nemokëjo kopti į kalnus, nepažinojo aukštyn vedančių takų, kuriais keliaudavo kalniečiai, neišmanė, kaip rasti grobikus, kaip aptikti jų pėdsakus. Tačiau vis tiek išsiuntė būrį stipriausių savo vyrų, geriausių kovotojų, kad šie pasiektų viršukalnę ir sugrąžintų pagrobtą vaiką tėvams. Vyrai bandė kopti vienaip, bandė kitaip. Mėgino eiti vienu taku, po to - kitu. Po daug dienų trukusių varginančių pastangų jie tepakilo gal per šimtą metrų. Įsitikinę savo bejėgiškumu, lygumų vyrai pripažino esą nugalėti ir nusprendė grįžti nieko nepešę namo. Tačiau koks netikėtumas: pasisukę eiti jie išvydo jų pusėn besileidžiančią vaiko motiną! Ji lipo nuo kalno į kurį vyrai įkopti neįstengė! Krepšyje ant pečių moteris nešėsi vaiką. Kaip ji sugebėjo? Vienas vyriškis, pasveikinęs gentainę, paklausė jos:
- Mes labai stengėmės, bet neįveikėme šito kalno. Kaip tu jį užlipai, jei mums, tvirčiausiems kaimo vyrams, tai nepavyko?
Moteris gūžtelėjo pečiais ir tarė:
- Jis nebuvo jūsų vaikas

Vilma7
325
#237569 2005-12-30 10:46 Vilma7
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatë eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrą turkių vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardinę dėželę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.
- Ar pakaks?- išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti:
- Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo seseriai. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana. Šių akmenukų spalva tokia kaip jos akių!
Šeimininkas nuėjo į nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rausvo popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į ją brangakmenių dėželę.
- Štai,prašau,- ištiesė mergaitei.- Nešk namo, tik nepamesk.
Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili, šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, paklausė:
-Ar šis vėrinys nupirktas čia?
-Taip, panele.
-Ir kiek jis kainavo?
-Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.
- Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ją, dar sykį suvyniojo į žvilgantį popierių ir įteikė merginai.
- Jūsų sesutė sumokėjo. Ji sumokëjo pačią aukščiausią kainą, kokia tik gali būti: atidavė viską, ką turėjo.

Apologetas
951
#237578 2005-12-30 11:00 Apologetas
asara spaudzia....koks ten to juvelyro adresas ?

Vilma7
325
#237585 2005-12-30 11:09 Vilma7 redaguota: 2011-09-11 03-57
smile O tu irgi pasiruošęs atiduoti viską ką turi už vėrinį, skirtą kitam(-ai) ?

Elvusia
20041
#237723 2005-12-31 17:49 Elvusia
-Keista,- pasakė vėliau labai tyliai.- Keista... kad galima mirti... kai myli...
Ravikas pasilenkė prie jos. Teliko tamsa ir veidas.
-Aš buvau negera... tau,- sušnibšdėjo ji.
-Tu buvai mano gyvenimas...
-Aš galiu... noriu... mano rankos... nebegaliu... tavęs apkabinti...
Jis matė, kaip ji įsitempė, norėdama pakelti rankas.
-Tu mano glėbyje,- pasakė jis.- O aš tavo.
Akimirką ji liovėsi alsavusi. Akis visiškai dengė šešėlis. Ji atsimerkė. Lėliukės buvo labai didelės. Ravikas nežinojo, ar Žoana jį mato.
-Ti amo,- tarė ji. (myliu tave - it.)
Ji prašneko savo vaikystės kalba. Pernelyg pavargo kalbėti svetima. Ravikas paėmė jos negyvas rankas. Kažkas jo viduje nutrūko.
-Tu prikėlei mane gyvenimui, Žoana. Aš buvau tiktai akmuo. Tu mane pažadinai gyvenimui...
-Mi ami? (tu mane myli?)
Migdomo vaiko klausimas. Paskutinis nuovargis, glūdįs už visų kitų nuovargių.
-Žoana,- pasakė Ravikas.- Žodis ""meilė" nėra tam tinkamas. Jis pernelyg siauraprasmis. Jis tik dalelė, tik lašas upėje, tik lapas ant medžio. Tai kur kas daugiau...
-Sono stata - sempre con te... (visada buvau su tavim)
Ravikas laikė jos rankas, kurios nebejuto jo rankų.
-Tu visada buvai su manim,- pasakė jis, nejučia prašnekdamas vokiškai.- Tu visada buvai su manim, ar tave mylėjau, ar nekenčiau, ar dėjausi tau abejingas - tai nieko nekeitė, tu visada buvai su manim ir visada manyje...
Juodu paprastai kalbėdavosi skolinta kalba. Dabar, pirmąkart, kiekvienas to nežinodamas, kalbėjo savąja. Žodžių barjerai nuvirto, jie suprato vienas kitą geriau nei bet kada.
-Baciami... (pabučiuok mane)
Jis pabučiavo karštas sausas lūpas.
-Tu visuomet buvai su manim, Žoana - visuomet...
-Sono stata - pertuda - senza ti de... (be tavęs būčiau pražuvusi)
_aš buvau vienišenis be tavęs. Tu buvai visa šviesa, saldumas ir kartumas - tu mane supurtei, davei man save ir mane patį. Tu prikėlei mane gyvenimui. ......

E.M. Remarkas "Triumfo arka"

Kai mano nuotaika - šiap sau - atsiverčiu būtent šios knygos paskutinius puslapius ir ...

Draugai yra lyg tylūs angelai, kurie pakelia mus aukštyn, kai mūsų sparnai pamiršta, kaip reikia skraidyti…
Stiprus ne tas, kas vien savo žvilgsniu gali parblokšti ant žemės, o tas, kas viena savo šypsena pakelia suklupusį.

dakli
1400
#237762 2006-01-01 15:31 dakli
Meilė ir atjauta-tai visiškai nesavanaudė tarnystė. Tačiau mylėdami mes tarnaujame ne kitiems, o visų pirma sau.
Meile grįstas bendrumas nuneša mus visus į visuotinybę. Atjautus žmogus pasaulio skausmo ir liūdesio nelaiko svetimu, tą skausmą ir liūdesį jis patiria kartu su pasauliu.
Kai imame dalytis skausmu ir liūdesiu, tai meilė ir atjauta tampa tarytum kvėpavimas, ir mes nedvejodami tiesiame pagalbos ranką.

Thich Nhat Hanh

Stenkis turėti tai, kas tau miela, nes kitaip būsi priverstas pamilti tai, ką turi Bernardas Šo

DaivaP
5537
#240139 2006-01-11 11:01 DaivaP redaguota: 2011-09-11 03-57
Napoleon Hill:
Kiekviena jūsų išsakyta mintis tampa neatskiriama jūsų charakterio dalimi
Mintys yra materialios. Kiekviena jūsų mintis yra energija, kuri veikia kitus žmones, jų poveikis priklauso nuo to, ar jūsų mintys geros ar blogos. Dar svarbiau, kad jūsų mintys veikia ir jus. Tai, apie ką nuolatos galvojate, tą ir turėsite. Nuolatos mąstydami apie sėkmę, verčiate savo sąmonę ieškoti sėkmės ir ją pritraukiate. Ir, atvirkščiai: jaudindamiesi ir įsivaizduodami galimas nesėkmes, tampate nelaimingi ir liūdni. Norėdami išsaugoti savo teigiamą požiūrį - teigiamas mintis - stenkitės atsikratyti neigiamų.

Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla. A. de Sent Egziuperi

agiedre
3022
#240146 2006-01-11 11:32 agiedre
smile pritariu

Šiandien veidrodyje tokius siaubus rodė!!!

allina
1209
#240148 2006-01-11 11:37 allina
Meile - tarsi laukinis zveris. Nesuvaldoma, baiksti, bet beprotiskai meili tam, kuris ja prisijaukina...

''Neklysta tas,kuris nieko nedaro,nors tai ir yra jo didžiausia klaida.''A.Tolstojus

allina
1209
#240151 2006-01-11 11:39 allina
Sunkiausia ne myleti, o ismokti buti mylimam, nes tada pradedi pazinti save kito akimis...

''Neklysta tas,kuris nieko nedaro,nors tai ir yra jo didžiausia klaida.''A.Tolstojus

lorita
2785
#241125 2006-01-14 19:28 lorita
Miesto vartų link artėjo svetimšalis. Iš šalikelės jį pasveikino
išmintinga senė:
-Sveikas atvykęs.
-Kokie žmonės čia gyvena?-pasidomėjo svečias.
-O kokie buvo tavo gimtajame mieste, kai išvykai?- paklausė
išmintingoji senė.
-Tai buvo liežuvautojai, niekšai, o dažniausiai- savanaudžiai.
Be to, sunkiai sugyvenami.
-Pamatysi, šio miesto žmonės beveik tokie patys.
Vėliau pro šalį ėjo kitas nepažįstamasis, išmintingoji senė
pasveikino ir jį.
-Kokie žmonės čia gyvena?
-O kokie buvo tavo gimtajame mieste?
-Malonūs žmonės- darbštūs, atviri, labai draugiški.
-Pamatysi, šio miesto žmonės beveik tokie patys.
Jack Kornfield

Gyvenimas – lyg taurė: ką į ją įpili, tą ir išgersi

lorita
2785
#241136 2006-01-14 20:22 lorita
Praeitame šimtmetyje vienas Amerikos turistas aplankė žinomą
Lenkijos rabiną Hofetzą Chaimą.
Atvykėlis apstulbo pamatęs, kad rabino namuose tėra vienas
prastas knygų prikrautas kambarys su stalu ir suoleliu.
-Rabine, -paklausė turistas, -kur jūsų baldai?
-O jūsų kur?- savo ruožtu paklausė rabinas.
-Mano?- perklausė suglumęs amerikietis, -bet aš tik keliauju
pro šalį.
-Ir aš, -atsakė rabinas, -ir aš.
Iš Hasidų istorijos

Gyvenimas – lyg taurė: ką į ją įpili, tą ir išgersi

dakli
1400
#241177 2006-01-15 15:22 dakli redaguota: 2011-09-11 03-57
Visatoje, turinčioje tokią protingą sistemą, kurią palaiko dieviškoji kūrybinė galia, atsitiktinumų paprasčiausiai negali būti. Kad ir kaip sunku būtų tai pripažinti, tačiau būtinai reikėjo išgyventi ir patirti tai, ką patyrei, kad atsidurtum ten, kur šiandien esi. Prieš kiekvieną dvasinį žingsnį į priekį bus kažkoks nuopuolis ar tai, kas atrodys kaip didžiausia nelaimė ir net katastrofa. Tie sunkūs laikai, nelaimės, nelaimingi atsitikimai, ligos žlugusios svajonės, nepritekliai-viskas vyko tam tikra tvarka. Tai įvyko, taigi belieka pripažinti, kad taip ir turėjo būti ir ne tavo valioje tai pakeisti.
Priimk savo praeitį, pasitelk pagalbą, jeigu reikia, pamėgink suprasti praeities išgyvenimus, padėkok už juos ir galų gale atsikratyk jų ar pakeisk taip, kaip nori. Tapk laisvas ir pasinerk į šią akimirką-dabartį-atsiverk jai, puoselėk ją, žaisk, mėgaukis ir tyrinėk ją.
(W.Dyer)

Stenkis turėti tai, kas tau miela, nes kitaip būsi priverstas pamilti tai, ką turi Bernardas Šo

Ulita
1826
#248956 2006-02-10 09:41 Ulita
1. As tave myliu ne dėl to, kas tu esi, bet dėl to, kas esu
aš, kai esu su tavim.

2. Joks žmogus pasaulyje nėra vertas tavo ašarų, o tas kuris
yra, niekada nepravirkdys.

3. Tik dėl to, kad kažkas tavęs nemyli taip, kaip tu
norėtum, dar nereiškia, kad jis/ji nemyli visa širdimi.

4. Tikras draugas - tai žmogus, kuris ištiesia pagalbos ranką ir pasiekia net pačus atokiausius širdies kampelius.

5. Sunkiausias būdas ko nors pasiilgti - sėdėti šalia ir žinoti, kad to žmogaus negali turėti.

6. Niekada nesusirauk, kad ir kaip pikta bebūtų, nes niekada negali žinoti, kas ir kada įsimyli tavo šypseną.

7. Gal pasauliui tu esi vienas žmogus, bet vienam žmogui gali būti visas pasaulis.

8. Nešvaistyk laiko žmogui, kuris nenori švaistyti savojo tau.

9. Galbūt Dievas nori, kad iš pradžių sutiktume kelis "netikrus" išrinktuosius, kad sutikę tikrąjį, žinotume, kaip būti nuostabiais.

10. Neverk, kad kažkas baigėsi, džiaukis, kad tai įvyko.

11. Visada bus žmonių, kurie tave įskaudins, tad pasitikėk žmonėmis ir būk atsargesnis, kuo tu pasitikėsi kitą kartą.

12. Nesistenk per daug, nes geriausi išgyvenimai ateina, kai mažiausiai to tikiesi. PRISIMINK, KAD VISKAS, KAS ĮVYKSTA, IVYKSTA DĖL PRIEŽASTIES.

Jei rimtai, kiek žmonių turi 8 TIKRUS draugus? Tikriausiai nė vienas iš pažįstamų. Tačau dauguma turi keletą tikrų ir daug gerų draugų.

Viskas laiku ateina tiems, kas moka laukti.... :)))

aidda
259
#248978 2006-02-10 10:42 aidda redaguota: 2011-09-11 03-59

DaivaP rašė:

Napoleon Hill:
Kiekviena jūsų išsakyta mintis tampa neatskiriama jūsų charakterio dalimi
Mintys yra materialios. Kiekviena jūsų mintis yra energija, kuri veikia kitus žmones, jų poveikis priklauso nuo to, ar jūsų mintys geros ar blogos. Dar svarbiau, kad jūsų mintys veikia ir jus. Tai, apie ką nuolatos galvojate, tą ir turėsite. Nuolatos mąstydami apie sėkmę, verčiate savo sąmonę ieškoti sėkmės ir ją pritraukiate. Ir, atvirkščiai: jaudindamiesi ir įsivaizduodami galimas nesėkmes, tampate nelaimingi ir liūdni. Norėdami išsaugoti savo teigiamą požiūrį - teigiamas mintis - stenkitės atsikratyti neigiamų.


Tai yra tikra tiesa ir šią citatą galima būtų išdidinti ir paryškinti iki begalybės smile

Loreta13
31055
#248981 2006-02-10 10:50 Loreta13 redaguota: 2011-09-11 03-59

DaivaP rašė:


Nuolatos mąstydami apie sėkmę, verčiate savo sąmonę ieškoti sėkmės ir ją pritraukiate




Kad kas vaikystėje tai būtų pasakęs... smile

Jeigu uždarysite duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų.
R.Tagorė
Jei tikrai desperatiškai nori, gali turėti viską, ko trokšti. Privalai norėti taip stipriai, kad tas noras veržte veržtųsi per odą ir susijungtų su pasaulį sukūrusia jėga. S. Graham

Vilma7
325
#248998 2006-02-10 11:25 Vilma7
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve, slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės. Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi Sendi, kuris šoko. Buvo lengva rasti draugą. Mes karstėmės medžiais, iš žolės statėm palapines, gaudėm gyvates ir – svajojom be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Po vaikystės.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau nuspėjamas iš anksto. Aš buvau auklėjamas, mokomas, mylimas – nors ne aš pats, bet tas, kuris manimi atrodė. Mano vaidmuo buvo saugaus pasislėpimo būdas. Priežasčių keistis nebuvo. Aš buvau viešai pripažintas. Buvau patenkintas. Bet po to aš staiga pasikeičiau. Dabar aš ne toks tikras dėl savęs, bet labiau esu pačiu savimi. Mano vaidmuo beveik išnyko. Mano šaknys nėra mano bažnyčioje, mano darbe, mano mieste, net ir mano pasaulyje. Jos yra manyje pačiame. Nebe taip lengva rasti draugą – o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nevaidinant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Dabar aš vienišesnis, nei buvau anksčiau. Iš dalies esu gyvulys, tačiau neapsaugo manęs jo instinktai ir nevaržo jo matymas. Iš dalies esu ir dvasia, tik ne visiškai laisva, apribota skonio, lytėjimo ir laiko – nuolat trokštanti visko gyvenime. Čia nėra apsaugos. Apsauga reiškia baimę ir vienodumą, kai gyvenimas atidedamas. Apsauga reiškia lūkesčius ir kalėjimą bei ankstyvą mirtį. Aš gyvenu nežinomybėje. Bet juk yra kalnai, kad į juos koptum, debesys, kad juos pasikinkytum, žvaigždės, kad jas tyrinėtum, o draugai, kad juos rastum. Aš visiškai vienišas. Teturiu tik save ir – svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nesisaugant.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš ieškau ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Tuštuma siekia, kad bet kuris balsas užpildytų ertmę, bet kuris veidas išsklaidytų tamsą. Tuštuma atveda minias ir šešėlius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatvė atveda draugą – nepakartojamą, nepakeičiamą. Aš jau ne toks tuščias, kaip kažkada buvau. Juk yra vėjas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybė ir jos džiaugsmas, ir yra naktis. Draugystė yra ne tiek prašymas, kiek šventė, ne tiek ritualas, kiek realybė, ne tiek poreikis, kiek noras. Draugystė yra – tu ir aš, o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia.
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti.
Mes nepardavinėjome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge į mokyklą. Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo, kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui, nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja, ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra – ir to užtenka.
Dažnai aš būnu per daug rimtas, retai nuspėjamas iš anksto. Kartais šaltas ir nutolęs, tikriausiai aš visuomet keisiuos. Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižęs, o mano pyktis gali būti netramdomas.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu.
Beveik kasdien aš šiek tiek drebu,
Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami,
Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę
(išsigandusią pusę aš slapstau)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris matydamas, kaip aš bijau jo artumo ir stumiu jį nuo savęs, vis tiek užsispyrusiai pasiliktų pasidalinti dienos likučiu. Kai niekas nežino mano vardo ir neskambina man telefonu, kai niekam aš neberūpiu – ką padariau, ar ko nepadariau. Kai tie, kuriems aš padėjau ir tikėjausi to paties iš jų, taip vikriai pabėgo, palikdami mane vienišą, netekusį bet kokio žavesio ir subtilumo... Ar būsi tuo, kuris vis dėlto pasiliktų...
Ar tu būsi mano draugu?
Aš nežinau, kodėl,
Tiesiog to noriu.
Ar tu būsi draugu?
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
Kartais aš būnu mišrus, dažnai būnu drovus ir labai jautrus,
Mano baimė išsilieja pykčiu, nors man dėl to ir sunku,
Apie save aš kalbu tuomet, kai bijau,
O dieną dažnai praleidžiu, neištaręs nė žodžio.
Bet aš prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylėsiu,
Ir būsiu su tavimi, kai tau bus liūdna.
Aš paverkšlenu truputį beveik kasdien,
Kadangi aš trokštu daugiau dėmesio, o to visiškai nežino nepažįstami.
Tad jeigu aš kartais atskleisiu savo malonią pusę
(švelnesnę ir šiltesnę pusę aš slepiu)
Ar tuomet
Tu būsi mano draugu?
Draugu,
Kuris nepaisydamas bet kokių glebių įžadų, paliestų tą slaptą vietą, kur aš esu pačiu savimi. Ir sužinotų, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant, kuris nenueis šalin, suradęs mane vienišą gulint gatvėje ir meluojantį, nes pralaimėjimai mane sugniuždo. Bet sustotų šalia ir pasiliktų, kad primintų man tą dieną, kai buvau gražus.
Ar tu būsi mano draugu?
Juk yra tiek priežasčių, kad nesutiktum juo būti...
Ar tu būsi mano draugu?
Kai tik pamatau tave...
Kai tik pamatau tave vėl sugrįžta tas skausmas, ir man suspaudžia krūtinę. Visai prie pat širdies.
Man labiau patiktų, jei tokia įtampa būtų pilve, kad galėčiau ją numalšinti ar suvilioti martiniu.
Kančia krūtinėje nesuvedžiojama,
Ji tenori tavo rankų...
Bet tai neįmanoma,
Nes tu man pasakei,
Jog meilė negali nieko reikalauti.
Gal galėtum retkarčiais pasikalbėti su mano širdimi?
Ji nesupranta...



(James KAVANAUGH "Ar tu būsi mano draugu")

aidda
259
#249018 2006-02-10 12:02 aidda redaguota: 2011-09-11 03-59
Loreta13,
nereikia gailėtis ir vaikystės smile
štai..

dakli rašė:


būtinai reikėjo išgyventi ir patirti tai, ką patyrei, kad atsidurtum ten, kur šiandien esi. ....................... Tai įvyko, taigi belieka pripažinti, kad taip ir turėjo būti ir ne tavo valioje tai pakeisti.
Priimk savo praeitį, pasitelk pagalbą, jeigu reikia, pamėgink suprasti praeities išgyvenimus, padėkok už juos ir galų gale atsikratyk jų ar pakeisk taip, kaip nori. Tapk laisvas ir pasinerk į šią akimirką-dabartį-atsiverk jai, puoselėk ją, žaisk, mėgaukis ir tyrinėk ją.(W.Dyer)


Loreta13
31055
#249020 2006-02-10 12:10 Loreta13 redaguota: 2011-09-11 03-59
aidda
smile

Jeigu uždarysite duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų.
R.Tagorė
Jei tikrai desperatiškai nori, gali turėti viską, ko trokšti. Privalai norėti taip stipriai, kad tas noras veržte veržtųsi per odą ir susijungtų su pasaulį sukūrusia jėga. S. Graham

lorita
2785
#249199 2006-02-10 20:37 lorita
Mylėti žmogų - matyti jį tokį, kokį mato Dievas.
F. Dostojevskis.

Gyvenimas – lyg taurė: ką į ją įpili, tą ir išgersi

Diskusijos

Kas prisijungęs?

Tu esi neprisijungęs vartotojas
Prisijungti arba registruotis