GURU puslapiukas

Tokius dalykus išmanyti yra gerai, bet aš jau sakiau, man ir be jokios filosofijos tie žmonės netrukdo, nemėgstu konfliktuoti, todėl savaime nebendrauju su žmonėmis, kurie man nepatinka arba aš jaučiu, kad pati jiems nepatinku (nepatikti kam nors - nematau tame jokios tragedijos). Kai nebendrauji, tai ir santykių nereikia aiškintis, jie dažnai ir nežino, kad man nepatinka, juk pasakyti : Labas ir nusišypsoti, galima ir pačiam nemaloniausiam tau žmogui, mes tam ir esame žmonės:). Nepuoli juk akių drąskyti kiekvienam, tau nepatinkančiam.
O Rytais domiuosi pasakų lygyje, rimčiau domėtis jau yra ne domėjimąsis, o Gyvenimo būdas - tingiu aš tuo užsiimti:).

Kiekvienas pasirenka Savo Gyvenimo Kelia.

Sekmes tau Tavo Kelyje

Ačiū:). Jums irgi sėkmės Jūsų Gyvenimo Kelyje.
Kas gali pasakyti kuris iš mūsų gyvena teisingiau:)? Niekas. Visi mes savaip Vieninteliai, Nuostabūs ir Nepakartojami:).

Visi mes esam skirtingi ir visi suvokiame pasaulį savaip. O ir nebūtina visada būti teisiam. Tuo mes ir įdomus, kad esam skirtingi.

Gerumu ir ginklu galima pasiekti žymiai daugiau, negu vien tik gerumu

Al Kapone

Neleisti savęs įskaudinti reiškia suprasti, kad atsakai už savo jausmus ir pasirenki vidinę ramybę nepaisant to, kas vyksta aplinkui. Jausdamas pagiežą ir skriaudą, leidi sau smerkti ir teisti kitus. Smerki kitus už tai, kad jie neprotingi, nejautrūs, nemandagūs, pasipūtę, savanaudiški. Tuomet jų elgesys tave žeidžia ir skaudina. Ko gero, nesupranti, kad teisdamas kitą, charakterizuoji ne juos, o save. Tampi žmogumi, kuris teisia kitus.
(Wayne W.Dyer)

Taip taip. Apgaudinekime ir raminkime save toliau.


Jusu pasiputes....

Netikra buvo mano liga
Ir širdies tegul niekam ne skauda.
Tavo sąžinėj stringa klaida,
Pasivertus į vientisą raudą.

Tegul skausmas išdyla pernakt,
Kad rytai nebedvelktų pelėsiais...
Ar žinojai kaip lengva netekt,
Kaip sunku pasilikt ties griuvėsiais?

Ir išeiti iš naujo gyvent.
Netiesa. Šis gyvenimas – plėnys
Tik atrodo, kad baigia rusent
Paskutinis gyvenimo slėnis.

Tik atrodo, kad viskas geryn,
Iš tiesų - viskas bėga į raistą,
Kuriame tik vytelė aukštyn
Prisisiurbusi drumzlino maisto.

Netikra buvo mano liga,
Tegul niekam nuo šiol nebe skauda,
Užsigėrusi raisto sula
Sustabdysiu bekylančią raudą.

Ir išeisiu iš naujo gyvent...

(Eglė Brazdžiūnienė)

"Ir išeisiu iš naujo gyvent... "

Nors kazkiek optimizmo

Pavasaris kaip niekada toks šaltas!
Ir žiedlapius išmetė vėjas kur papuolė.
Po obelim, be sniego, plotas baltas, baltas,
Šviesus žalumas po nakties kažkur prapuolė.
Lyg sujaukė gyvenimą koks neramumas,
ir liūdesys atklydęs įsiskverbė giliai į sielą.
Apleido laiko nuovoka. Toks netikrumas.
Ir vėl paveiksle vedžioji veidą mielą...
Žinau! Tau gero žodžio reikia, gal skambučio.
Žiedo gėlės ar dobilo, nuskinto pakely.
Tau reikia dėmesio ir šypsenos, ir šilumos trupučio-
Ir vėlei jausiesi kaip pasakų šaly...

(Zenė Sadauskaitė)

Meilė pakyla virš nuomonių ir kaltinimų.

Kad viskas būtų taip paprasta! Jeigu blogi žmonės kažkur klastingai darytų vien blogus darbus, tada tik reiktų atskirti juos nuo likusiųjų ir sunaikinti. Tačiau skiriamoji linija tarp gėrio ir blogio išvesta kiekvieno žmogaus širdyje. Bet kas gi sutiks naikinti dalį savo širdies?

(Aleksandras Solženycinas)

...Mes užaugome kitoniški.Tarsi eksperimentiniai -galintys mylėti, bet dažniau išduoti, galintys padėti bet dažniau praeinantys pro šalį, galintys pažadėti , bet ne kiekvieną kartą pažadą tęsintys...
...Dar viena raudonos vėliavos karta- jau kartą apgautos vaikai. Mes daug blogesni už abejojančius- mes abejingi. Užaugome be per tūkstantmečius mūsų prosenelių ir senelių iškentėtų žodžių,į keturias evangelijas sudėtožmonijos patyrimo, be bendražmogiškų vertybių, dorovinių nuostatų sampratos...
...Nenorime ar nesugebame surasti savo vietos gyvenime. Tapome pikti ir viskuo nepatenkinti, gyvename tik sau. Ar esame tiek sumaterialėję dvasios ubagai, kad dėl minkštesnio kilimo ar storiau sviestu apteptos duonos riekėspo metų kitų užmiršime kelius į tremtį- tegu ir niekada joje nebuvę; užmiršime Baltijos kelią-taip santūriai jame stovėję.
...Ką sakote, ne visi mes tokie? Be abejo ne visi. Tik tokių pakankamai daug...

Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu.

Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam.

Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo.

Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum. Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus.

Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos.

Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio.

Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: “Taip!”.

Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų.

Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, - aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas.

Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs. Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta. Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis.

Ką kiekvienam šita diena atneš, dar nežinia!
Bunda žemė palietus rytą.
Užsuks gal svečias, o gal pabels viešnia,
Saulėtą sveikinsim pavasarį arba sulytą.

O dienos, dienos! Palikusios jaunystę,
Kur bėgate? Kur skuba jūs keliai?
Tik gimusį pasveikinę, jau nebegrįžtant,
Kaip sapnas poilsio metu praplauksite tyliai.

Kam meilės grūdą sieloje pasėsit,
Kam negalioj atnešit kibirkštį vilties.
Pranešę mirtį, galbūt kartu liūdėsit,
O gal išvengt padėsite piktos lemties?


O dienos, dienos! Koksai gyvenimas be jūsų?
Kai gera širdyje-juk neužtruksite ilgiau.
Skubėdamos neišsineškit meilės, vilties mūsų,
Be jų-nėra prasmės gyventi nė dienos daugiau.

(Z. Sadauskaitė)

Istorija apie du draugus, keliaujančius per dykumą...

Du draugai ėjo per dykumą, susipyko ir vienas trenkė kitam antausį. Patyręs skausmą, vienok nieko nesakęs, pastarasis parašė ant smėlio: ,,Šiandien gavau antausį nuo savo geriausio draugo“. Jiedu keliavo toliau, priėjo oazę ir nusprendė išsimaudyti. Tas, kuris buvo gavęs antausį, pradėjo skęsti, tačiau draugas jį išgelbėjo. Atgavęs sąmonę, jis išraižė ant akmens: ,,Šiandien geriausias mano draugas išgelbėjo man gyvybę”. Tas, kuris buvo trenkęs antausį ir paskui išgelbėjęs savo draugą, paklausė:
- Kai tave įskaudinau, tu apie tai parašei ant smėlio, o kai tave išgelbėjau parašei ant akmens. Kodėl?
Draugas atsakė:
- Kai kas mus užgauna, rašome tai ant smėlio, kad skriaudą užglaistytų atleidimo vėjai. Tačiau, kai kas mums padaro gero, išgraviruojame tai ant akmens, kad joks vėjas negalėtų nutrinti.

- Išmok rašyti skriaudas ant smėlio, o patirtą džiaugsmą ant akmens...

Tikrai...pamokanti istorija

Buvo meilė. Buvo dviese.
Ir išskyrė juos kažkas.
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia šaukiančias rankas.

Jau įpratom jausti petį,
Kai sunku, kai žodžių daug.
Žodžiai tie šviesos nematė,
bet jų trokštame sulaukt.

Kai užgaus jie, reikia rankų,
Kad gaivintų kaip vėsa.
Jei gyvenimas nublanko
Saulės ieškom akyse.

O jei meilė jau išblėso,
Jei ją užpūtė kažkas,
Ilgesys vėl naktį plėšo,
Tiesia laukiančiais rankas.

(Genovaitė Žukauskaitė)

Būtų gerai, jei visi žmonės būtų puikūs ir atsidavę. Nelaimei, taip nėra. Būtų puiku, jei pakeliui į savo sielos švytėjimą sutiktume tik jums pritariančius žmones. Nelaimei, taip nebus. Daug yra žmonių, kurie vieną dieną sąmoningai arba nesąmoningai savo skausmą išlies tau.
Žmogaus prigimčiai būdinga: įžeidimas už įžeidimą; nuostolis už nuostolį; blogas poelgis už blogą. Dvasiniai įsakai skelbia: meilė už įžeidimą; meilė už nuostolį; meilė už bet kokią žalą. Žmogaus prigimtis teigia: nekęsk to, kas tavęs nekenčia; atimk iš to, kas atėmė; pakenk tam, kas pakenkė tau. Dvasinė perspektyva tokia: kuo blogesnis žmogus, tuo daugiau meilės ir pasveikinimo jam reikia.
Susidūręs su pykčiu ir šiurkščiais žodžiais, įkvėpk ir meilės trūkumą pasveikink meile.

(Jyanla Vanzant)

Praeitame šimtmetyje vienas Amerikos turistas aplankė žinomą Lenkijos rabiną Hofetzą Chaimą.
Atvykėlis apstulbo pamatęs, kad rabino namuose tėra vienas prastas knygų prikrautas kambarys su stalu ir suoleliu.
-Rabine,-paklausė turistas,-kur jūsų baldai?
-O jūsų kur?-savo ruožtu paklausė rabinas.
-Mano?-perklausė suglumęs amerikietis,-bet aš tik keliauju pro šalį.
-Ir aš,-atsakė rabinas,-ir aš.

(Iš"Hasidų istorijos)

sekmadieni praleidau tax.lt
kuo toliau tuo labiau man cia patinka
pas guru labiausiai