Šeima, vaikai

O aš mačiau labai gražų dokumentinį filmą apie Dauno sindromu sergančius vaikus, ir apie tai, kiek daug jie pasiekia normalioje visuomenėje.
O pas mus nuo sovietinių laikų, tėvai, turintys neįgalius vaikus, juos slėpdavo, lyg tai būtų kažkokia gėda. Aš tais laikais aplamai neįgalių žmonių beveik nemačiau. Džiugina, kad nors normalios pagalbos dar nėra, bet bent jau požiūris visuomenės darosi civilizuotas, ir niekas man neįrodys, kad tada šitiems žmonėms buvo geriau.
Ir vėl grįžtu prie savo išsakytos minties. Padėti galima, bet vėl pinigai, skurdas ir t.t Man atrodo, visame Vilniuje tik vienas darželis tokiems vaikams yra. Vat čia jau katastrofa.

Bet tai man atrodo čia priklauso nuo ligos "lygio". Pavyzdžiui tas pats cerebrinis paralyžius. Mano vyro pusseserė pagimdė mergaitę, gimdymo metu mergaitė patyrė kažkokią traumą. Ir ji normali guvi mergaitė, laksto krykštauja (jai dabar apie 4 metai), bet ji būdama trijų metų nešnekėjo dar ir nemokėjo valdyt burnos, jai nustatė lengvą cerebrinio paralyžiaus formą. (Nemokėjo nugurkt seilių ir tikriausiai liežuvio normaliai valdyt) Tai ją per visokius daktarus leido, ir kiek žinau būklė jos pagerėjo, lyg ir šnekėt kažką pradėjo. Tai čia kaip ir visiškai normalus, mąstantis, puikiai judantis vaikas, tiesiog su ta burna sutrikimas. Tai tokie vaikai manau yra tikrai normali visuomenės dalis ir gali gyvenime daug ko pasiekti (ne tik savo neįgalumo srityje).
Tikriausiai tas pats ir su kitom ligom, kur yra įvairios ligos formos.

Gerai, malonu buvo pašnekėti, einu miegot. Tik nelabai gerai, kad čia prieš pat miegą tokius negerus dalykus šnekėjom, dabar naktį košmarus teks sapnuoti.

Na matai. O pradinis variantas buvo nedžiuginantis? Tai ją jau turėjo atrinkti, kaip netinkamą? Beje, mano draugės dukters ta pati diagnozė, bet ten dar ir nemaži sklaidos sutrikimai, ne vien motorikos. Tai vat...
Manau, kad tos mamos, kurios dėl savo vaikiukų daro viską, to ir tikisi, kad bus geriau? Ir džiaugiasi kiekvienu pasiekimu. Ir, matyt, tikrai jau nėra absoliučiai nelaimingos. Man gaila jų labiausiai dėl to, kad dar nėra sąlygų normaliai grįžti į gyvenimą.
O dėl labai sunkių ligoniukų, kuriems reikalinga pastovi priežiūra. Ką aš žinau...Tiksliau žinau, bet vėl pinigai pinigai.

Labanakt, nesapnuok košmarų. Viskas Ok. Nėra viskas tik juoda arba balta.

Žinau tėvus,kurie augina neįgalų vaiką, abu turi gerus darbus,samdo auklę ir nepraleidžia progos kažkur išvažiuoti, išeiti ir sako:"Žinot ne taip sunku auginti neįgalų vaiką, valstybė tikrai nemažai padeda."Aš tikrai nežinau kiek jiems ta valstybė padeda, bet vaikas labai neįgalus, gal ir išmokos nuo to priklauso. Bet žinot, tų žmonių akys šviečia, jie nesuvargę, o dukrai jau aštuoneri. Keista, bet tik keli, labai artimi bendradarbiai apie tai žino.Mano giminaitė dirba globos namuose, vieni vaikai -nelankomi, kiti atvežami tik darbo dienomis.Tie , kurie atveža nuo pirmadienio iki penktadienio, jie praranda slaugos pinigus. Man atrodo, kad tai neteisinga, taip neturėtų būti. Bet mūsų įstatymai kuriami, kad tik vienai pusei būtų gerai.

Paisrodo, jau pažengėme šioje srityje į priekį, tai ir valio. O kad praranda slaugos pinigus... Na čia jau labai nesipiktinčiau, juk tomis dienomis slaugo valstybė, ko gero visame pasaulyje taip yra. Nes gali dirbti, nereikia auklių.
Su senukais ir ligoniais ta pati tvarka. Manau, kad viskas teisinga. Kalba tik apie kokybę ir etc. O čia jau kita kalba

mūsų senelių laikais gimdavo gi šeimoj po 6-8 vaikus, išgyvendavo 3-4 - stipriausi ir sveikiausi. Ir tai buvo nomalu. Jeigu jau koks nugeibęs ligotas gimė, tai ir deivas pasiimadvo atgal. Jeigu visi 6-8 išgyvendavo, reiškia stiprūs genai, sveiki augs ir toliau gimdys sveikus vaikus. Ir niekas ten tragedijų nedarydavo.
Gyvūnai ir tie siplnesnį kokį išmeta,neaugina, paukščiai iš lizdo išmeta, nes mato (jaučia instinktyviai), kad nieko gero nebus iš jo.
O dabar tiesiog bandymus atlieka (vaistų, aparatų) ar pavyks, ar išgyvens, kaip bus, kaip atrodys, kas gausis.

Man tai žiauriai skamba šitie žodžiai.
Aš žinau tai, kad mano mažoji greičiausiai nebūtų išgyvenusi be vaistų ir didelio gydytojų dėmesio. Širdis plyšdavo, kai apie tai galvodavau. Ji teikia tiek džiaugsmo ir laimės, kad neįsivaizduoju, kaip čia be jos ... Tad nors aš ir biologė, ir žinau kažkiek apie tas atrankas ir genus, bet šiuo atveju esu laiminga, kad toji natūrali atranka buvo apeita...

Tu nežinai vaike, ką reiškia ant rankų laikyti mirštantį savo vaiką.Todėl mąstai ne žmogaus, kuriam Dievas davė protą, kategorijomis.Užuojauta.

iš tėvų pusės taip - žinoma, kad sunku, skaudu, baisu.
bet, kalbant aplamai apie žmonija, evoliucija, ligas ir medicinos pasiekimus ir bandymus - tai taip jau yra, kaip sakiau

Nieko protingo tu čia nepasakei.Kaimo lygio plepalai.
Ar nepagalvojai, kiek dėl tos atrankos žemėn sulindo protingų, galbūt reto talento žmonių, o išliko išgamos.Taigi, kad ne nuo žmogaus valios ar noro ar pasiekimų tai priklauso.Gal nereikia matuoti pagal kaukolės apimtis.
Mano nuomonė tikrai nesutampa su taxo dalyvių nuomone.Todėl šiuo klausimu turiu savo poziciją.Gražios darbo dienos visiems.

Taigi, juk žmogus - vis tik nėra gyvūnas... Tam jis ir yra mąstanti būtybė, kad vystytųsi ir gyventų kitaip, nei gyvūnai.

ir kentėtų, ir išsigimtų, ir sirgtų, ir mirtų nuo savo tų išmąstymų

Galėtum išgelbėti Sodrą be jokių sunkumų.

Vis jaunesnės ir jaunesnės merginos užsikrečia savęs tobulinimo troškimu ir jį realizuoja. Vokietijos estetinės ir plastinės chirurgijos draugija paskelbė, kad 2010 metais trečdalis visų moterų pacienčių buvo 18-30 metų amžiaus. Populiariausia chirurginė intervencija tarp jaunų moterų buvo krūtinės didinimas. Daugėja ir vyrų, dėl grožio pasiryžtančių gultis po skalpeliu. Vyrų tarpe pirmauja akių vokų patempimo operacija.
www.lrytas.lt/-12961465951295669485-kas-ver%...

durnystė ir tiek

Jeigu žmonija pradėtų taikyti tokius pat atrankos dėsnius, kuriuos taiko gyvūnai, tai mes ir būtumėm tie gyvūnai, gyvuliai, kažkokie primatai..:
www.delfi.lt/news/daily/science/kosmologas-...

Vat prisidarė sau žmonės bėdų, civilizacija.. pasiekimai.. išsivystymas.. Dabar 12 metų mokaisi tam, kad dar 4 metus galėtum mokytis po to, o tuos 4 metus mokaisi, kad po to 40 metų art. Vietoj to, kad mėgautis gyvenimu, būt su šeima. Gyventum sau suręstoj lūšnoj, vyras eitų medžiot, tu kailius dirbtum, uogas rinktum, ir visi būtų laimingi. nesistebiu, kad tiek žmonių serga psichinėm ir širdies ligom, kai šitoks stresas, visur prievolė, įtampa, spaudimas. Dirbi 5 dienas tam, kad 2 galėtum pagyventi.. Absurdas

Taigi, viskam būna pradžia ir pabaiga, protas sukūrė, protas ir susinaikins, ne kaip kitaip