Šeima, vaikai

Man asmeniškai labai gaila šitų paliktų vaikų. Vyksta asmeninės tragedijos. Tas prarastas laikas kurį galėjome būti su savo vaikais, deja jau niekada negrįžta. Tai ko verti tada tie svetur uždirbti pinigai kai vardan jų netenkama paties brangiausio-vaikų artumo. ? Ar gali pinigai pakeisti šeimos šilumą ?

Vienareikšmiai - ne.
Sudėtingi dalykai......

Toks vaizdelis, kad mūsų vyriausybė vykdo antišeimos politiką. Kaip išsireiškė viena finansų analitikė "nedarbą gali sureguliuoti emigracija" .

Su mamyciu diena

Norėčiau dukrą leisti į A. Martinaičio dailės mokyklą Kaune, gal galite pasidalinti info apie šią mokyklą, kokie atsiliepimai?
Kažkaip keista pasirodė, kad jie neturi savo interneto svetainės. Jei norim lankyti nuo rudens, tai turbūt pats laikas domėtis priėmimu? O šiaip kokie egzaminai ar testas ten vyksta?

Mano sūnus lankė šią mokyklą - menininkų kalvę. didysis privalumas- kaina.
patalpos patogioje vietoje, bet viduje labai niūru, slegianti aplinka. dabar kiek paremontuota.
Disciplinos įvairios, galima pasirinkti norimas. Jei vaikas linkęs į dailę, tai rekomenduoju.

Sūnus iš šios mokyklos išėjo su tokia nuostata: technikos išmokau, o tikras dailininkas yra širdyje ir jokios technologijos čia nepadės :) arba yra arba ne
Yra suaugusių grupės- galima savo talentą lavinti po darbo.

O kur ji yra? Mokykla? Kurioj vietoj?
Jūrate, o kaip sekėsi sūnui tame konkurse ?

Nekantraudama laukiu finalo rezultatų :) vis dar gyvename nežinioje :(
A. Martinaičio dailės mokykla yra senamiestyje, priešais Pilies vaistinę, ant kampo, šalia Šilo pard. Anksčiau languose buvo vaikų veideliai priklijuoti, dabar vykdomi remonto darbai. sienos apipaišytos mokinių :)
Mano klasiokė ten lankė suaugusiųjų grupę kaip piešimo terapiją :)
Sūnus tik vienus metus ten lankė, nes paskui įstojo į Dailės gimnaziją ir neteko prasmės papildomai važinėti...

jau viskas paaiškėjo: laimėjo kitas vaikinas :( mano vaikui duos čekį :(
AČIŪ VISIEMS UŽ PALAIKYMĄ

O gaila, balsavom, kumščius laikėm. Nu bent čekis vis kažkas

Nors tiek

Sveiki, iskilo problemele, man tai sokas buvo
Paliko man vyro sesuo mergaite, ji isvyko i anglija. Pasirodo, ryt vyks ikiteisminis tyrimas del tos mergaites padarytos zalos parduotuveje. Ar as galiu gauti bauda, kad nesutvarkyta globa? Ar gali atimti mergaite? As tikrai issigandus

O kodėl turi būti sutvarkyta globa? Kokiu pagrindu?
Mama trumpam išvykus. Ar reikia forminti globą?

Na cia man bendradarbe pripasakojo, kad butina, tai dabar issigandus begalo

Man kažkaip atrodo, kad globa nebūtina, mama ir atsakys už jos darbelius, nes ji yra teisėta mama, kuriai teisės į vaiką nesuvaržytos. Juk ir kai auklei paliekamas vaikas, tai už jo zbitkas ji neatsako, o atsako tėvai. O tam, kad forminti globą, tai mama turėjo vaiko atsisakyti

Grįžo mano grožis iš mokyklos ir "mama, ryt paskutinė diena - man reikia atsiskaityti iš legendų apie Vilnių".
Randu tik apie Vilniaus įkūrimą. Gal ką dar turite?

Radau keletą minčių:
"Teisybe ar legenda: atidžiau įsižiūrėjus i Šv. Onos bažnyčios fasadą galima išvysti įmūrytus Gedimino stulpus - skaudžiai ironišką Gediminaičių dinastijos, palaikiusios pagonybę, ženklą, liudijantį apie slaptą architekto protestą prieš primestą krikščionybę seniausioje Europoje pagoniškoje šalyje?"
"Kuo toliau, tuo labiau mane žavi miesto legendos. Net jeigu nesišlaistai senamiestyje per dienas, net jei nepažįsti visų užkaborių užkaborėlių, tu nori nenori kartais prisilieti prie miesto legendų ir pats tampi jų dalimi. Ir "Maži mėnulio ežerai", ir angelėliai, ir tie patys WRU. Kažkada seniai dar buvo paveikslėliai ant Sereikiškių parko medžių - ten, kur nupjautos šakos. Gal vyresnės kartos bėdoja, kad išnyko senoji miesto bohema, tačiau legendos - jokiu būdu. Jos pinasi, vejasi vis naujais būdais, niekad nebus taip, kad žinosi ir būsi matęs visas, vienos pranyks, o kitos atsiras - ar paslaptingai, kaip kad mėnulio ežerai, ar dirbtinai, kaip "Stebuklo" plytelė. Tai - ir Fluxus užrašas kažkur prie Bernardinų bažnyčios, ir Rožė, Gedimino prospekte periodiškai vis paprašanti iš tavęs pinigų.

Toks Vilnius. O Kaunas, Klaipėda, kiti miestai? Juk irgi turi savų?"

ŠV. ONOS BAŽNYČIA

Pasakojama, kad kadaise Vilniuje gyvenęs mūrininkas Vaitiekus, pas kurį statybos paslapčių mokęsis jaunas pameistrys, vardu Jonas. Šis įsimylėjęs Vaitiekaus dukterį, gražuolę Oną. Bet senasis meistras nenorėjęs jos atiduoti neturtingam pameistriui ir išvaręs jį iš savo namų. Ilgai klajojęs Jonas po svetimas šalis, išmokęs mūrininko amato, o kai grįžęs į Vilnių, radęs senąjį Vaitiekų jau mirusį. Vilnios pakrantėje stovėjusi senojo meistro pradėtos statyti bažnyčios sienų dalis. Vedęs našlaitę Oną, jos meilės įkvėptas, Jonas išmūrijęs uošvio pradėtą bažnyčią ir savo mylimos žmonos garbei pavadinęs ją Onos vardu.

Laikas užmiršo kūrėjo vardą, bet jo sumūrytas iš molio plytų gotikinis stebuklas štai jau penktas šimtmetis puošia Vilnios pakrantę.

Dar:
"Ant šaligatvių kraštų prieš kokius pora metų pradėjo kreida rašinėti "Maži mėnulio ežerai", buvo įvairių variantų, pavyzdžiui, "Maži mėnulio ežerai nepaskandins tavęs tikrai". Pilnas buvo miestas jų, dabar apmažėjo. Visi buvo pradėję kalbėti, kas čia ir kaip. Atrodo, buvo eilėraštis rašykuose, o gal ir ne rašykuose, bet nežinau, ar pirmiau eilėraštis, ar tie užrašai kreida. Va šitas aiškiai jau įkvėptas užrašų. Štai čia yra nuotrauka: aphex.wordpress.com/2006/05/01/mazi-menulio-ezerai/. O čia - gražus pavyzdys, kaip į tą legendą įtraukiami miesto žmonės."

Ir eilės ta tema:
"angelų dulkėmis
praklaidžiota naktis
tarp nuostabiai skylėtų sutemų
ir švelniai išlauktos aušros
nuoširdumu lūžinėjančiom eilėm
apgriuvusioje balandžių varpinėje
eilėm minčių
dainom sūpynių
lietaus namolio
lietaus namolio
molio veidu
sienoje raudonų plytų
kristalinės akys
mandagiai pavogtame šaukštelyje
mirties nėra esi tu
nepamiršk niekad
mes tavęs nepaliksim
kartok kaip maldą
šnabždėk
nebėk
eik
neatsisuk
niūniuok iki vėl susitiksim
ko ieškojom neradom
užtai radom viską
ir kambarį be sienų
po kažkieno langais
už upės
arbatos negavom
tai šildėmės alsavimu
istorijas trupinom
vietoj sausainių
nevykėlio mago
bala jo nematė
paleista ant grindinio gyvatė
neturėjo kur dėtis tokiam mieste
tai išsinėrė iš visų šitų klejonių
puodelis lietaus vandens
ar gniūžtė žinojimo
vaikystės sniego skonio
o kartą
buvo žiauriai šaltą
ėjau namo ir paliečiau
laiptinės durų rankeną
ne rankom o liežuvio galiuku
galėčiau ir dabar nūnai
taip man ir reiktų
nors patylėčiau apie tai
ir apie tai ko nežinau
gali net neklausyt
ar bent neklausinėt
neverkti nesijuokt
ir nekalbėt
tik patylėt kartu
prašau tik tiek
už visą kitą
ar atleis dievai?
balta
kreida
ant pačio
gatvės krašto
MAŽI | MĖNULIO | EŽERAI"

Vilniaus Bastėja arba tiesiog Barbakanas (Bokšto g., 20/18) – gynybinis įtvirtintas žemių ir mūro statinys tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės – buvo pastatytas XVII amžiaus pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne. Bastėja skirta miesto gynybai. Pagrindinė jos dalis – pasaginės formos tunelis. Dėl jo vėliau atsirado daugybė legendų, susijusių su šiais požemiais.

Pasak vaiduoklių ekskursijas po Vilniaus senamiestį organizuojančios agentūros „Vaiduokliai“ gidės Editos, viena iš legendų pasakoja, kad kalno požemiuose gyveno slibinas, kuris užmušdavo prisiartinusį žmogų vien savo baisiu žvilgsniu. Tačiau kartą vienas jaunuolis įėjo į požemį nešinas dideliu veidrodžiu. Slibinas puolė jaunuolį, bet šis pasislėpė už veidrodžio. Siaubūnas, išvydęs savo atvaizdą veidrodyje, griuvo negyvas.