Akimirka

Laceratios žodžius "kaip AŠ dabar gyvensiu be jo" iš dalies galėčiau pritaikyti tik senučiukams, kurie dviese nugyvena gražų amželį, ir štai vienas pasitraukia. Antroji puselė nebeįsivaizduoja gyvenimo vienatvėje - kaip ta gulbė. Kai visą laiką kartu, labai daug metų, ir staiga viskas sugriūna. Miršta ne tik tavo puselė, miršti ir tu. Ne fiziškai kol kas. Dvasiškai.
Kas dėl suicidų, nesu baisi filosofė, ir net neleidžiu sau analizuoti, aptarinėti, o tuo labiau smerkti tų žmonių. Tiems likusiems - žinoma, jiems skaudžiausia. prieš Kalėdas laidojom vieną jauną bendradarbę, va taip pasitraukusią iš gyvenimo. Jos nesulaikė net paauglys sūnus. Atrodo, viską šaltakraujiškai apgalvojo, ruošėsi tam iš anksto. Net skoleles smulkias atidavė.
O maždaug prieš 10 metų name šalia jauna motina pasmaugė savo mažą dukrytę ir pati pasikorė. Taip pat ruošėsi tam iš anksto, sudėliojo namuose viską aiškiose vietose - dokumentus, drabužius laidotuvėms ir t.t.
Kas tai? Išeities nebuvimas? Nemanau. Išeitis visada yra, tik reikia norėti ją rasti. Betgi nenorima. Kartais galvoju, kodėl taip? Iš kur toks silpnumas? Proto užtemimas? Irgi nemanau, nes ruošiamasi iš anksto, ne ant karštųjų griebiama virvė.
Ir žinot ką? Galit juoktis iš manęs kiek tik norit. Bet manau, kad tai užprogramuota genuose. Kas lemta, to neišvengsi.
Man atrodo, esu kažkada pasakojusi, kaip mano jaunėlis, kai dar buvo gal 4 metų, staiga ėmė man pasakoti keistus dalykus. Kaip jis, suaugęs vyras, su savo šeima gyvena kažkokioje fermoje, kur daug gyvulių ir visokių augalų. Ir turi jie mažų vaikų, o tie vaikai, pasirodo - tai aš ir keli kitokie, kuriuos jis pažysta, bet jų veidų nemato, nebeatsimena. Ir kad vieną dieną pasidarė labai baisu, kad atjojo su kardais daug baisių karių. Papasakojo ir dar kai ką, kas mane apstulbino ir išgąsdino.
Bet ir skaičiusi esu, ir iš kitų žmonių girdėjusi, kad visa tai natūralu. Kad vaikais iki 6 metų atsimena savo buvusius gyvenimus, tik reikia laiku juos prakalbinti. Pabandykite kas nors tai padaryti, kas turit tokių vaikų. Įsitikinsite patys.
Tai va prie ko aš apie visa tai? Prie to. Kad jeigu tikrai yra kažkas va tokio, tai ir mūsų genuose yra kažkas, kas pereina iš ankstesnio gyvenimo. Matyt, taip turi būti, ir niekur tu nuo to nedingsi.
Fu, prirašiau

Su manimi irgi ne taip lengva susidoroti. Kaip matom esu gyva. Ir gyvenimui įkvėpė, ne tie visų taip giriami "vyresnieji" "suaugusieji", artimieji, o truputį pažįstami bendraamžiai , kurie parodė, kad jiems ne vis vien mano pagalbos šauksmas, įvertinę situaciją-pagelbėjo.
Tarp kitko tuos teiginius, kuriuos rašiau apie egoizmą, sugalvojau ne aš, parašiau juos, nes jiems pritariu. Tuos teiginius išdėstė vyresnis-palaidojęs ne vieną artimą asmenį žmogus.

Iš esmės šita tema nediskutuotina. Nebūčiau, net nieko rašius, jei ne individo pasakyti žodžiai - iškasčiau, sumuščiau, pasmaugčiau.

O savo, neduok Dieve, vaikams? (tfu tfu tfu)

Šioje diskusijoje manau dalyvauja tik tie , kurie žino, kad niekada, niekada. Ir aš taip manau.Aš galvoju, kad tai silpnumas, kad proto užtemimas, kad planavimas išeiti į niekur... , pasitinkant gražią ir lengvą pabaigą. Kodėl ne ant karštųjų? Todėl, kad ta mintis turi subręsti tam žingsniui, kažkas pakužda, kad jau laikas... toliau nėr kur. Dukros draugės tėvai tokiu būdu, išėjo vienas paskui kitą. Pirmasis tėvelis, po kiek laiko, padelsus.. išėjo mama. Liko mažos mergaitės.Bet sprendžiant pagal merginas, paveldėjo iš tėvų tikrai ne silpnumą.

Netiesa.
Visada yra artimas žmogus, galim jį vadinti įvairiai, draugas, kaimynas, paštininkas ar tiesiog praeivis, bet jie visi turi bendra bruožą, išgirdę pagalbos šauksmą, būtinai padės.
( Nekalbėkim šiuo atveju apie moralinius urodus- jų mažuma)
Savo trumpame gyvenime esu sutikęs daugybe geru žmonių, dar didesnė daugybė man padėjo, kai kurie net manęs visai nepažinodami.
Tik čia yra vienas kabliukas, būtina yra norėti ir galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, tada net ir su minimaliomis pastangomis galima sulaukti pagalbos.
Tie kurie išeina, tiesiog pasirenka lengviausia išeitį net nesusimastydami apie artimuosius.
Gyvenimas šudas, manęs nieks nemyli, problemos mano didžiausios ir t.t.
Kažkoks begalvystės sindromas.

Nežinau, čia labai sudėtingi dalykai.
Turbūt per daug sudėtingi, kad suprastumėme racionaliu protu.
Žinojau jaunuolį iš labai labai vargingos šeimos, palikusį šį pasaulį dėl to, kad pasisavino nemažai svetimų pinigų.
Tas "nemažai" buvo tik jam.
Gyvenime tematęs centus, neįsivaizdavo, kaip reiks atiduot tūkstantį, ar du litų.....
Vos ne kasdien matau mamą, netekusią savo trečioko sūnaus.
Jam labai sunkiai sekėsi mokslai.
Na labai.
Tėvams tai atrodė nesuprantama.
Gal griežčiau subarė, o gal diržo gavo...
O dabar kaskart matydama tą mamą galvoju...kaip turėt stiprybės gyvent, kasdien suprantant, atsimenant, suvokiant, kad ..................
Ir sakykite, kaip šioje mūsų suknistoje rutinoje turėt tiek nuovokos, atidumo, jautrumo, kad galėt užbėgt įvykiams už akių....

Bet sutik, juk ne visi moka taip kalbėti, šaukti pvz, kaip tu .Aš galėčiau rėkaut, nes esu tararaika, bet nevisi tokie.

Giminaitė dirba Palangoje vaikų sanatorijoje, jūs neįsivaizduojate koks skaičius vaikų serga gilia depresija. Vaikai iš miestų ir kaimų. Paprasta istorija pirmadienio dienos, Palanga. Palydėta 17 m.mergina į stotį pasiimti mamos įdėto siuntinio į autobusą. Autobusas,neužsuko į Palangą, nes nebuvo keleivių, du siuntiniai, vairuotojui- niekis. Mergina lakstė po visą stotį, blaškėsi, prasidėjo nervinis priepuolis, ašaros, nes vėl mama bars, kad tokia dičkė neapsiėmė siuntinio, jau antrą kart, taip buvo atsitikę ir pernai, kai jai buvo 16. Mamai atrodo niekis, ji zuja kaime apie gyvulius ir net neįsivaizduoja, kokia didžiulė bėda spaudžia vaiko širdį, o tai mergaitei dar augti, mokytis ir vaikus gimdyt, o kur dar visokios problemos, kurias reikės spręst. Linkiu girdėti vaikus, draugus, kaimynus.

mano sūnenas budamas irgi maždaug 4m irgi yra pasakojes kad "kai aš buvau didelis, o senelis buvo mazas" - tik va mes tada pradejom juoktis visi ir ji nutraukem aiškindami kad jis niekada nebuvo didelis, dabar manau bereikalo, butu ka nors idomaus papasakojes

reikia pakamantinėti pats laikas

Ne visada ir tas vienintelis gali suteikti pagalbą....arba ta pagalba bus momentinė...visi savimi užsiėmę, kam besiguodžiantis esi reikalingas...labai sunku surasti tą , kuris išgirs žmogų...O kas šias laikais jį išklausys?


Man taip pat ypatingai pasisekė, laikau tai brangiausia dovana, brangesne už visus pasaulio turtus.

Tai ne sindromas.Ir ne begalvystė.Tai labai sunkios formos depresija.Ją galima palyginti su pačiu juodžiausiu pragaru...Visuomenėjė išoriškai žmogus gali atrodyti laimingas, tačiau vidinis pasaulis išgyvena tą pragarą...
Netikiu tokiu pasakymu, kad manęs tai nepalies.Tai melas.Nesvarbu kokios formos, jis vistiek yra melas , pirmiausia kitiems, paskui sau...
Galvokit kaip norit.Teisių,nevykėlių , nugalėtojų čia nebūna.Reikalinga ypatingai kvalifikuota medikų pagalba, kuri būtų suteikta laiku....
P.S.Juk niekas jau nesikalbame virtuvėje iki ryto....ar ne?

aišku ne, žymiai patogiau lovoje kalbėtis ko ten sėdėt ant kietos taburetės iki ryto, hemaroju gali gaut

Tam reikia krūtinėje turėti širdį , o ne kraujo pumpavimo įrenginį.
Nustoti niekinti mažesnį, tyčiotis iš kitokio, ligoto,suklydusio ir kitokių bėdų prispausto žmogaus.

kalbamės

Elste, visai nejuokinga.Netgi kvaila.
Nejaugi nesupranti reikšmės?

Žinoma, kad suprantu
bet gi galima ir linksmiau į tai pažiūrėti, ko čia dabar visiems dejuoti

Eitumėt jūs geriau į myto temą. Sąrašiuko kilnot...

neįdomu ten kilot tą patį per tą patį
(o dabar pasiųskit "durnynan" )

nevietoj čia tie tavo juokai kažkaip ir niekas nedejuoja jei ką

siaubas, kas per rimtumas
nu filosofuokit čia sau liudesy toliau