Skerdykla Nr. 5

Šiek tiek pavėluotai sveikinu nors neakivaizdžiai šios temos sukūrėją APOLOGETĄ Gimtadienio proga, linkiu jam visko, ko tik įmanoma palinkėti ir žinau, kad bet kokie, net patys fantastiškiausi mano palinkėjimai tikrai išsipildys, nes tas APOLOGETAS jau toks yra - vienintelis toks, nuostabus ir nepakartojamas:).

tik biški ne toj temoj

Labai netgi TOKIOJE temoje, tema buvo pradėta kaip ĮDOMI tema, jei visokie maumai rašinėja kvailus juokelius pagal savo įdomumo supratimą, joje, tai nuo to neapsiginsi.
TOKĮ žmogų pasveikinti anoje temoje, tai jau tikrai būtų įžeidimas. Pats tikriausias, Apologetas man patinka, niekada jo neįžeisčiau.

Linksmai žvangėdami kabliais ir karabinais, žemyn pralėkė vora
alpinistų...

Nu žiauru, bet vis tiek juokinga, viena čia krizenu.

Bliamba, šiandien grižau iš ligonines....Gyvenimas-tai apvalus šūdas....
Pamatai tokiu dalyku......Nesinori net.....Kodel žiauriai baudžia tuos, kurie nenusipelne?

Toks ispudis, kad veltui klaviatura barškinu.....

Mačiau vaikus, su igymtom širdies ligom.....Kraupu...Bla.....Truksta žodžiu.....Ir kai daugmaž, žinai kad jam liko koks pusmetis,o jis sako kad šis meškinas padės jam statyti namus.......Kuriuose jis gyvens su tečiu ir mama....


Tai kai prisimeni kaip ligoniu kasu direktorius postringauja apie lesu trukuma....Tai taip ir norisi pasiust ji na.....

Žinote,mane visada kraupindavo ta tv3 akcija vaikams.Ar mes turim šelpti tuos vaikus?Ar valstybe nesugeba jais pasirupinti?
Mane iš viso kraupina tokie dalykai,kai užsideda ta (oranžine,melyna) apyranke, ir vaiksto.Žiurekite,as paremiau vaikus....Idomu,ar bent vienas buvo nuvažiaves i vaiku namus? Ar mate kaip vaikai i nepažistama žmogu sako,"teti"? Patikekit, grižti apsipyles ašarom..........

O kokia didelė vaikiška viltis onkologonių mažylių akytėse....
Ir didelis kvailas balaganas tuštybei - Valdovų rūmai.

Kažin, ar bent retkarčiais reikia pasikapstyti savo sąžinėje ir pabandyti suprasti, kas tu per žmogus, kiek gramų ta tavo sąžinė sveria ir ar ji aplamai ko nors verta... O gal neverta? Nereikia? Gal baisu eilinį kartą įsitikinti, kad ji nieko verta...
Žiūrėjau laidą "Lietuvos garbė". Praverkiau visas keturias valandas. Ir tik po to pagalvojau - kvaile tu kvaile, ko čia žliumbei? Ar kad širdis gaili, ar kad pati visa skysta, tik tiek ir tesugebanti, paašaroti? Lyg ašaros būtų pateisinimas tavo skurdžios sieliūkštės, tik tiek ir tesugebančios - paraudoti...Lyg klounas nubėgusiais dažais - publikos pajuokai. Ko vertos tavo ašaros, kam jų reikia, kaip ne tau pačiai, sielos palengvinimui...
Manau, stiprus žmogus neašarotų. Jis bent jau mąstytų racionaliai ir padarytų kažką naudingo.
Ir tada ateina dar viena mintis... O gal mums patiems reikia tokių išbandymų, kad suprastume, ko esam verti? Gal mums iš aukščiau todėl ir nepasiunčia to, kas mus sustiprintų, kad nenusipelnėm?
Sakoma (nei vienam mums neduota, ko gero, to sužinoti), kad kiekviename gyvenime esybė pereina į aukštesnį lygį. Kaip apvalyti savo sąžinę, ką padaryti, kad to nusipelnytum? Ar taip ir lemta murkdytis toje pačioje tešloje gyvenimas po gyvenimo, taip ir nesuvokus - kas tu per žmogus ir kam tu šiame laike išvis esi reikalingas, kokia tavoji misija?
Tiesiog lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie ne postringauja, o paprasčiausiai daro...

Loreta, manau, jei jau žmogui duota apie tai susimąstyti, tai toks žmogus yra kažko vertas. Kiti gyvena ir tiek. Kiti tokias laidas paprasčiausiai išjungia, jiems tai svetima. Kiti sako, kad svetimo skausmo nebūna.

Kiekvienas iš mūsų padaryti tą kažką, nuo ko ant dūšios palengvėja. Ir ne tik tokių TV akcijų metu ar nusipirkus Maximoj apyrankę. Tačiau yra ir kita medalio pusė, ne fasadinė ir ne ta, kurią dažniausiai demonstruoja įvairūs prašytojai...
Jau ketveri metai esu moterų klubo narė, mes kuo galime padedame vieniems pakaunės senelių namams. Tai - VšĮ, tačiau jos nei centu neremia nei apskritis (kuri yra dalininkė), nei savivaldybė, nei mūsų valstybė. Gyvema ten seneliukai ir senučiukės, kurių dėl NETURTO išsižadėjo giminės, kurie gyveno netobulai (na, gėrė, "sėdėjo" ir pan.) ir dabar jau nebeturi kur eiti; gyvena ir apyseniai žmonės, kurie dėl negalios tapo našta artimiesiems... Patikėkite, jiems mūsų pagalbos reikia, BET... Dabar žinau, kad prieš padedant, reikia labai ilgai ir rimtai pagalvoti, kuo ir kaip ketini padėti; ar tikrai tam žmogui reikia tavo pagalbos - gal jis įprato imti viską, kas ką duoda; gal tavo pagalba to vargšo žmogiuko nepasiekia, o "nusėda" kažkur pakely (jei neatiduodi jam tiesiai į rankas); ir ar tikrai tam žmogui reikia MATERIALIOS pagalbos. Dažniausiai į paskutinį klausimą atsakymas būtų "ne". Nes reikia gero žodžio, palaikyti už rankos, atsinešti ir paskaityti jam knygą/žurnalą, atvesti savo vaikučius, kad jie padeklamuotų eilėraštį ar padainuotų jam/jiems dainelę...
Mes visi turime ir galime dalintis tuo, kas NIEKO NEKAINUOJA.
Žinau, atsiras man opuonuojančių, kad laikas irgi pinigai.........

..kol likimas nesustabdo už rankos ir nepartrenkia į lovą ar nepastato prie duobės krašto.Tada jie praranda prasmę.Gal todėl mes tokie visada vieniši, susigūžę arba perdėtai agresyvūs, vaizduojantys pasitikėjimą savimi.
Nepažįstu ministro A.Butkevičiaus, bet labai gerbiu šį žmogų.Negaliu suvokti jo skausmo, tik ,perskaičius komentarus straipsniuose,noriu paklausti žmonių: kas jums visiems atsitiko, kodėl tokie klaikiai žiaurūs..
Vietoje užuojautos, spjūviai į veidą.Baisu.

Žliumbiau ir aš... Per visą laidą... Ko žliumbiau? Nežinau... Jausmų sumaištis. Bet gi kiekviena diena susideda iš kažkokių veiksmų, kalbų, minčių... Apsižvalgai, baisu darosi. Elemntaraus žmogiškumo beveik nerasta. Tie patys straipsnių komentarai, diskusijos darbe, parduotuvėje, gatvėje ir t.t. Gal dėl to tokie žmogiški dalykai pradeda atrodyti žygdarbiu.
Ir dar. Negi normalu, kad mūsų visuomenėj rengiamos gerumo akcijos, kurių metu surenkami pinigai medicininei įrangai pirkti... Grašis kaina tokiai vyriausybei, kuri nesugeba aprūpinti med.įstaigas. O mūsų anukai gali nebeturėti nei mokytojų, nei gydytojų...

Sarkastiškai sakau : bet užtat turės Valdovų rūmus su juose eksponuojamais ragais, iškamšomis, milijonus kainuojančiais kilimais...Paminklas beprotybei ir bukumui. Paminklams mums visiems, abejingiems, perspektyviems ir šiuolaikiškiems.

Ten bus memorialinis muziejus. Paskutiniojo Lietuvos valdovo. To, kuris ir stumia tuos rūmus, su niekuo nesiskaitydamas...

Vajei - atsibudau visa ispilta prakaito - toki kosmara sapnavau
sapnavau kad miriau, o mano siela neramiai blaskesi tarp susirinkusiu laidoti artimuju, kurie kazkodel buvo pries nakti perskaitytos "našlė vieneriems metams" herojai - visi rasytojai - ir nei vienas nesugebejo teisingai parasyti prašyma perrasė, bet niekas taip ir nesugebėjo perskaičiuoti kiek as skolinga GPMo
baisu - temperatūra šiek tiek nuktiro, bet jei ir toliau tokius košmarus sapnuosiu - pasinaudosiu savo teise netaikyti - kad tik galečiau miegoti ir jei ka mirti ramia sąžine

Siaubas

aga nuejau miegoti ir vel galvoje tik GPM GPM

Čia tikriausiai GPM,, PVM ir kitokia velniava privedė.Iki ...Sapnuoju, kad laidojam anytą.Ji nesenai ir numirė. Ateinu aš į salę, kur pašarvota, kažkaip man ne taip.Aš jos nematau giminaičiai užstoja.Bet šone mano vyras(jos sūnus) rūko, ir kažkaip ji nenumirėliškai guli.Pasitraukia jos sesuo ir ką matau, anyta gyva.Ir juokiasi tokiu pamišėlės juoku.Aš rėkiu:kvieskit greičiau greitąją, kad į psich.ligoninę išvežtų.O tie visi ir mano vyras tame tarpe kažkaip kaip maišu trenkti. Dukra iš viso kažkur nusiplovus.
Anyta griebia mane už kojų ir tempia, bet taip nesmarkiai, aš lengvai išsilaisvinu.Tada iškviečiu psichiatrinę, suvynioja ją į tramdomuosius marškinius ir išveža.
Vakar negėriau.