target1 rašė:
Jei savininkas nera dirbantis, o individuali imone ne darbdavys, tuomet reiskia teisiskai jis kas ? bedarbis?
Bedarbiai siaip jau registruojasi darbo birzoje - tegu ji ir PSD moka.
Ir kam gi žmogau tuos nervus bei sveikatą be reikalo gadini.
Pabandau atsakyti į klausimą, kas yra individuali įmonė ir kas yra jos savininkas? Taigi:
Individualioji arba personalinė įmonė – įmonė, priklausanti vienam fiziniam asmeniui arba šeimai.
Savininkui taikoma neribota turtinė atsakomybė – įmonės turtas neatskiriamas nuo asmens turto, t. y., už įmonės skolas savininkas atsako ne tik savo pradinėmis investicijomis į verslą, bet ir visu savo asmeniniu turtu.
Į klausimą:
ar IĮ savininkas yra pats sau darbdavys? atsakymą rasite teismo byloje A-950-143/2016, kurios ištrauką pateikiu:
"Pareiškėjas L. L. individuali įmonė kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. (10.10) I-7105 ,,Dėl skundo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (7.2)3-80387 ,
,Dėl 1-SD pranešimo apie savininko L. L. priėmimą į darbą“...
Teismas, remdamasis ginčijamu VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (7.2)3-80387, kuriuo atsisakyta įrašyti į Registrą pareiškėjo pateikto 1-SD formos pranešimo Nr. SD-19 duomenis apie apdraustojo L. L. valstybinio socialinio draudimo pradžią nuo 2015 m. gegužės 1 d., nustatė, jog jis grindžiamas tuo, kad L. L. negalėjo sudaryti darbo sutarties pats su savimi. Taigi, teismo nuomone, iš esmės byloje ginčas kyla dėl fizinio asmens, kaip individualios įmonės savininko, galimybės sudaryti darbo sutartį su pačiu savimi ir įdarbinti save savo individualioje įmonėje. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 14 tarp L. L. ir Įmonės, kuriai atstovavo jos savininkas L. L. Pagal šią sutartį L. L. buvo priimtas į darbą tiekėjo-vadybininko pareigoms nuo 2014 m. gegužės 1 d. Nuo darbo sutarties sudarymo pareiškėjas nustojo mokėti PSD įmokas ,,Sodrai“ už L. L. bei pradėjo mokėti VSD įmokas, kaip asmenims, gaunantiems pajamas, susijusias su darbo santykiais.
Teismas pažymėjo, jog pagrindinis dokumentas, kuriuo nustatomi darbdavių ir darbuotojų santykiai, yra DK (93, 95 str.). Darbo sutartis yra dvišalis sandoris, mažiausiai dviejų atskirų šalių susitarimas, kuriuo ir viena, ir kita šalis įgyja tam tikras teises viena kitos atžvilgiu bei prisiima sau tam tikras pareigas kitos šalies atžvilgiu: vienos šalies pareigai tenka tam tikra kitos šalies teisė, ir atvirkščiai. Todėl, teismo nuomone, sudarant bet kokią sutartį (o ne tik darbo sutartį), dalyvauja ne tik mažiausiai dvi skirtingos šalys, bet ir šioms skirtingoms šalims turi atstovauti mažiausiai du skirtingi fiziniai asmenys. Vienas ir tas pats fizinis asmuo negali tuo pačiu metu būti abejomis šalimis iš karto, tai jau būtų vienašalis sandoris. Todėl teismas sutiko su atsakovo atsiliepime pateiktu Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimu, jog individualios įmonės savininkas negali pats su savimi sudaryti darbo sutarties ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus (sutartį įforminti, užregistruoti ir pan.), o tokios tariamai sudarytos sutarties įforminimas, užregistravimas ir pan. jokių teisinių santykių bei teisinių pasekmių nesukuria, nes tai prieštarauja teisės logikai, teisės pradmenims ir principams, įstatymo esmei ir prasmei.
Teismas vadovavosi Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalimis ir padarė išvadą, jog individualios įmonės savininkas dirbti savo įmonėje direktoriumi gali, tačiau tam tikslui jokia darbo sutartis savininko paties su savimi kaip direktoriumi nesudaroma ir negali būti sudaroma, kaip ir negali būti sudaroma darbo sutartis dėl kitų pareigų įmonėje. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 8 dalimi.
Tai darydama, kolegija pažymi, kad darbo santykius reglamentuoja specialusis įstatymas – Darbo kodeksas, kuriame, be kita ko, yra apibrėžta darbo sutarties sąvoka, pagal kurią, darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (93 str.). Iš šio apibūdinimo vienareikšmiškai matyti, kad darbo sutarties subjektais yra darbdavys ir darbuotojas, kurie vienas kito atžvilgiu turi tam tikras teises ir pareigas, t. y. tokios sutarties subjektai yra du atskiri (atskirus statusus turintys) subjektai. Aiškinant nurodytą DK normą lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, kad darbdavio ir darbuotojo statusai negali sutapti viename fiziniame asmenyje, t. y. pagal vieną darbo sutartį fizinis asmuo, kuris pagal įstatymą yra darbdavys, negali būti vienu metu ir darbuotoju."
Visą bylą galite paskaityti
čia.
Sėkmės nagrinėjant ir gilinantis (jei kantrybės bei suvokimo pakanka) į teisines subtilybes
Grąžinimas 
