Kokius gyvūnus auginate?

Svarstyklės bus. Ir jokių maximinių maišelių

uf.... mano tinka... ir riebus, ir baltas, ir ryžas, ir rainas, ir juodos spalvos turi, ir rudos spalvos turi ir loja ir glaustosi kaip katinas......

mariska, tik turi apsispręst... Tu prie kurių? Gražių ar storų?

o keliems priklausyti negalima ??

A vot ir turiu. Ir trispalves dvi turiu

Jei nario mokestį visiems mokėsi, ko gi ne? Ir su sąlyga, kad, laikui bėgant, įsigyji tokį, kuriam klubui priklausai.

Kiek brendžio man tai kainuos? :)

Nu vat kalbėjomės, kad Mariska protinga panelė. Ir ką, pateisino mūsų lūkesčius
Oi kaip patinka konkretūs žmonės

Elvusios FB tik ką apžiūrėjau nuskriausto katinuko nuotrauką. Taip žiauriai nuskriausti galėjo tik žmogus. Gaila, kad mes tai pačiai rūšiai priklausome...
Ir prisiminiau per kažkurią Rusijos televiziją matytą laidą apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Ten vienas dalyvis, berods psichologas, labai protingai kalbėjo. Reziume jo kalbos- ne visi, kurie skriaudžia gyvūnus vaikystėje, tampa nusikaltėliais, bet didžioji dauguma nusikaltėlių pradėjo nuo to.
O kaip reikia auklėti vaikus, išgirdau kitoje laidoje, jau mūsų lietuviškoje. Vienas tėvas papasakojo istoriją. Jo sūnus su draugeliais skriaudė mažą šuniuką. Sužeidė, berods gana smarkiai. Tada visi vaikiščiai išsilakstė, o jo sūnus atbėgo namo verkdamas (reiškias širdį turėjo), papasakojo tėvui. Žinote ką padarė tėvas. Ogi liepė vesti pas tą šuniuką, paėmė jį , nuvežė pas veterinarą. Po to tas vaikis negalėjo eiti nei žaisti su vaikais, nei į kiemą, o sėdėjo namie ir slaugė mažylį. Istorijos pabaiga labai graži- šunelis tapo vaiko geriausiu draugu, jų šeimos numylėtiniu.
Mane taip džiugina ši forumo tema.

Mes čia su Filimonu pasitarėm ir nutarėm, kad jis labiausiai atitinka visus kriterijus, tad visapusiškai tinka ministro portfeliui. Svoris ribinis (storas), nugara ryža, pilvas baltas. Po uodega juoda (nutariau nebeplauti). Visas pūkuotas. Naglumo pakanka su kaupu. Ką pažada, neištęsi. Valdingas. Bet moka ir raitytis kaip gyvatė, tad iš visų situacijų išsiraitys.
Vat tik nuo Maximos maišelių neatpranta. Bet ne bėda. Tsakant, visoms Maximoms bus xana.
Taip kad, kas į mūsų partiją, ruoškitės, dalinsim mandatus. Manau, be brendžiuko apsieisim, o vat nuo alyvuogių neatsisakysim (tik juodų, tik juodų)...

Ofiget...
Mes norime 2-jų mandatų....

Nu tai jau tikrai kad ofiget, jomajo
Ką jūs čia kišat tuos savo nupenėtus, gryno oro nemačiusius, motulę Maximą dievinančius?
Kai ateis mano vargani aštuoni nususėliai, kaip duos į skūrą tiems jūsų lepūnėliams, maža nepasirodys. Liekni, judrūs, mokantys už save pakovoti. Xana bus jūsiškiams
Pasiimsim tiek portfelių, kiek mums reikės. Ir brendį jamsim, nėr čia ko. Ir juodos alyvuogės tiks (brendis ir alyvuogės šeimininkei). Dar pelėsinio nepamirštam.
Va taip va valdžią reikia imti

Čia šiaip, pamąstymui:


"Klevukas (Mirė)

Klevukui apie 10-15 m, jis yra aklas ir kurčias, kailis ant nugaros vietomis visai nuplikęs. Kauno prieglaudoje jis atsirado prieš beveik metus, kai su mumis susisiekęs pakaunėje gyvenantis vyras paprašė iš jam priklausančios teritorijos išvežti atklydusį benamį šunį. Kaip žiemą pamiškės krūmuose atsirado aklas, kurčias ir pusplikis keturkojis, dabar jau nebeatsakysi. Tik remdamiesi savo darbine patirtimi, savanoriai galėtų spėti, jog Klevukas į laukų pakraštį buvo atvežtas ir paliktas mirti. Nebetinkamas naudoti, išmestas savųjų šeimininkų lygiai taip, kaip broliai tautiečiai išsirenka kur laukymę miške ir atvežę išverčia savo buitines šiukšles. O ši gyva ir kvėpuojanti „šiukšlė“ nuslinko iki artimiausių krūmų, susiraitė ant sniego ir, susitaikęs su savo kažkam nebereikalingos atliekos likimu, pasiruošė laukti savojo galo. Apžiūrėjęs šunį, veterinaras galėjo daugiau pasakyti apie jo gyvenimą: baisūs dantys papasakojo apie atliekas, kurias teko valgyti, išplikimai – apie nuplikymą arba labai apleistą odos ligą, randai ant kaklo – apie iki smaugimo veržtą antkaklį, nuospaudos ant letenų – apie nuolatinį tupėjimą ant gryno betono.

Šiuo metu Klevukas gyvena Kauno „Lesės“ prieglaudoje, kačių kambaryje. Dažniausiai snaudžia ant sofos, apsuptas pūkuotų uodeguotųjų, kurios jį mėgsta dėl skleidžiamos šilumos. Džiaugiasi puikiu apetitu, o, pavasariui atėjus ir užsidėjus plikas nugaros vietas apsaugantį megztinuką, Klevuką vėl nešiosim į lauką pasivaikščiojimams po pievą, kuriuos jis labai mėgsta, tik bijo pats lipti laiptais.
PAPILDYTA 03 10 2012. Kažin, jei kas tada, pačioje pradžioje, gimus idėjai, mums būtų pasakę, kad laukia ateityje, ar būtume ėmęsi ją įgyvendinti?.. Jei būtų papasakoję apie visą skausmą, apie nuolatos ore tvyrantį netekties nujautimo kvapą?.. Apie tą nevalingą dairymąsi aplink, nuo vienų akių prie kitų, galvojant – kuris sekantis?.. Sunku atsakyti. Ir nesinori stengtis.

Nuo Klevuko, galima sakyti, ir prasidėjo mūsų senjorų pensionatas. Bedančiame snukelyje atnešęs „pirmąją plytą padėjo“ būtent jis. Stebėję tą nuostabią transformaciją, kai senas, vilties nebeturintis, iškankintas, ir bijantis žingsnį žengti šuo pamažu virto į patenkintą, mylimą ir mylintį senuką, mes užsikrėtėm šiuo virusu. Kai jisai krūpčiojo, krūpčiojom ir mes, kai pradėjo kelti savo iki žemės nunarintą galvą, kaklą kartu tiesėme ir mes. Kartu vaikščiojom pirma pavasario žole, kartu nieko nematančiomis akimis ir negirdinčiomis ausimis tyrinėjome naują aplinkinį pasaulį. Visi, kas jį nešiojo į lauką pasimėgauti saulute ir grynu oru, žino tą „firminį“ Klevuko išmoktą judesį pas mus – kaip jisai, pajutęs rankas sau ant pilvo ir krūtinės, pats šokteldavo į viršų it arkliukas, taip bandydamas padėt mums jį pakelti... Klevukas tapo tarsi mūsų simboliu. Beviltiškos, bet laimėtos kovos, atsipirksių pastangų, kuriomis niekas netikėjo, ištaisytos skriaudos, atstatyto gyvenimo... Ir išmokė mus daug, ir labai daug mums davė.

Deja, labai to bijom, bet atrodo, kad artėja laikas atsisveikinti.

Nebesugebant jam atsistoti ant kojų, labai tikėjomės, kad tai sąnarių uždegimas ar kažkokia kita senatvinė liga, kurios simptomus galima malšinti ir gyventi toliau. Skubėjom darytis tyrimus ir... širdį tarsi kas į kumštį suspaudė, gavus rezultatus. Jie nerodė jokio uždegiminio proceso, jokio nukrypimo nuo normos, iš esmės buvo tikrai neblogi kaip tokio amžiaus šuniui. Veterinarės nuomone, jo organizmas tiesiog pradėjo po truputį „išsijunginėti“. Buvo sustatytos visos lašelinės, suleisti visi stiprinamieji, sušerti visi vitaminai, tačiau gali būti, kad tai pabaigos pradžia.

Į prieglaudėlę Klevukas atkeliavo 19 03 2011. Su mumis jis laimingai pragyveno pusantrų metų. Skaičiuojam kiekvieną dieną, kol dar esam kartu.



PAPILDYTA 04 10 2012. Klevuko nebėra. Jis išėjo šiąnakt. Taip džiaugiuosi, kad dar spėjau vėlyvose išvakarėse paglostyti ir pabučiuoti jam kaktą. Net savo mirtyje jis buvo orus – vakar dieną sužinojome galutinę diagnozę (neoperuotinas auglys krūtinės ląstos viršutinėje pusėje), ir tos pačios dienos vakare jisai išėjo. Turbūt, suprato, kad atėjo laikas, nenorėjo apsunkinti mūsų – kol būtume ieškoję savy stiprybės ir drąsos jam padėti išeit.

Vargu, ar kas, to nepatyręs, supras tą skausmą, kai vienas po kito išeina tavo draugai. Kai gyvūną globoji ir ruoši ne naujam gyvenimui, o mirčiai. Mąstai ne apie naujus šeimininkus, namus, o kada pasibels ta lemtinga amžino išsiskyrimo minutė. Tai lyg eiti tiltu, kuris, žinai, neveda niekur, jis nutrūks upės vidury.

Štai tokios mintys puola, šluostantis ašaras.

Žinote, kaip jas vejame šalin? Kai galvojame, ką reiškia visą gyvenimą muštam ir engtam šuniui pagaliau pajausti žmogaus šilumą ir meilę. Nors paskutiniais gyvenimo mėnesiais pamatyt, kad žmogus gali būti kitoks – jis gali glausti ir padėti. Kad jie rūpi kažkam, jie tikrai rūpi. Kad bent paskutiniais metais, į pakutinę kelionę jie neina vieni, jie neina apleisti ir niekam nereikalingi. Mes einam drauge. Iki galo.

Klevuk, pasveikink nuo mūsų Jurbarkiuką, Džefą, Miksą ir Šansą. Pasakyk jiems, kad niekada jų nepamiršim, kad labai laukiam, kol vėl pasimatysim. Tu dabar girdi ir matai, tavo kailelis žvilga saulėje, tu lakstai ir skardžiai loji. Tik jūs mūsų nepamirškit, kol vėl susitiksim. Saugokit mūsų prieglaudėlę, būkit mūsų keturkojai angelai sargai."
www.facebook.com/photo.php?fbid=380903515262847...

Nu sėdžiu mąstau...
Bet ką tokia literatūra man parodo ... nesakysiu

Kaip virusas šuniui sako: koks tu kovinis, tu tikras lovinis (nžn, tik "lovinis" nuo kurio žodžio - lova ar love ), nes šunelis miega taip pat, kaip ir Elvusios didžiulis juočkis - ant nugaros, atsipūtęs, o knarkia baisiau už virusą.
O iš tų piktuolių, apie kuriuos rašė žiniasklaida, kokie 99 proc. yra negrynaveisliai. Amerikiečių stafordšyro terjerų mišrūnai dažniausiai būna neprognozuojami

Labas nedarbinis (darbinis?) rytas:)

Čia ne literatūra. Tiesiog, žmogaus išgyvenimai sudėlioti popieriaus lape. Kartu su tuo žmogumi yra galimybė pagalvoti ir kitiems. Tai tiek.

Ir, manau, jei tokie žodžiai palietė bent vieno, ketinančio atsikratyti savo senstančiu augintiniu, širdį, rašyta neveltui.

Nu labas rytas :)

tik prašau čia nereikia apie mišrūnus
Kai šeimininkas kvankt tai ir šuo neprognozuojamas.... Mišrūnai patys nuostabiausi ir geriausi.

Mariska, wwind turėjo minty "kovinių" mišrūnus.
Dažniausiai juos pasiima kokie idiotai, ir paskui iš galimai normalaus šuns padaro tokį pat idiotą, koks yra pats.

Ojojoi, atsiprašau Įrodymas, kad tarp eilučių nieko negalima pailkti
Tuojau patikslinu - amerikiečių stafordšyro terjerų mišrūnai. Ypatingai neprognozuojami, jei pamaišyti su pitbuliais ir kitais pikčiurnomis

Būtent, kai pasiima idiotai :) Idiotai dažniausiai ir veisia.


P.S. idomioji literatūra. Vienas vokiečių aviganių veisėjas sugalvojo naują veislę. Sumaišyti vokiečių aviganius su vilkais (tikraisiai miškų). Veislė gavosi labai graži, kiek smailesnio snukio elegantiškesni vokiečių aviganiai. Deja jie pasižymėjo sunkiu charakterių ir agresija. Veisti toliau buvo atsisakyta. :)