Akimirka

Nu ar čia apie žuvusius???
aplamai apie situaciją.


Na, bet gerai... patylim.
O tai čia kaip ir kalbose apie politiką, religiją, žydus ir žydrus, ir pan. - diskusijos kol susipykstama

Žiauriai man čia nuskambėjo. Tokio masto tragedijų ne kasdien pasitaiko. Man, pvz., ir šalta, ir šilta dėl to, ir gaila, ir užuojauta, ir nesvarbu, kaip kaimynai mūsų atžvilgiu elgtųsi, svarbu ką pats jauti.
Bet čia tik mano nuomonė, gerbiu kiekvieną kitaip mąstantį, kiekvienas turime teisę rinktis.

Radai su kuom palyginti...sarmatos imkis

Šioje temoje įprasta pasidalinti liūdesiu, ar pasidžiaugti kuo.
Man liūdna ir baisu, kai nutinka tokios nelaimės. Žmogiškai.

O jei kažkam koktu nuo to, kad Lietuva gedi kaimynų...
Gal tikrai buvo praleista proga patylėti.

taip. Tą ir darome, parašome (išsakome), ką kiekvienas galvojame ir tiek...

Taip, taip ir ne kitaip.
Aš irgi nuoširdžiai gedžiu.
O jau jei teks lenkiškos kelbaskos nulėkti nusipirkti, nu tai tada visai...
Sakysiu, verkiau kruvinom ašarom visą savaitę, ką ten savaitę- mėnesį...
Tik čia kažkokia neuviazkė gaunasi, vis tauta gedi, aš net vėliavą iškėliau, rauda širdies vaistų graibosi, o čia:
www.alfa.lt/straipsnis/10343047/?Prie.Lenk...
Tfu, kelios nupiepusios žvakutės ir kelios neaiškios paskirties gelytės numestos kaip našlaitės.
Nakapaju aš sau vakare kelis lašiukus iš tu nervų.

Bet kartais jaučiame, kur ir kada tai dera... Gal.

Iš kur pas Jus tiek nepagarbos ir žiaurumo?

Ar gėlių ir žvakučių kiekis nusako išgyvenimų stiprumą?


Čia jau man panašu į kaimo bobų paistalus kaimo šermenyse.

o iš kur pas jus tiek gailestingumo visokio?

Man jų gaila, bet dabar ta masinė psichozė mane nervija Kai viskas daroma pakazuchai, tai daroma ne iš širdies... Man jų gaila, bet tikrai ne daugiau nei tų vaikų, kuriuos suvėžino girtas policininkas, nei visos giminės tragedijos pernai įvykusios Virbalyje... Man gaila, bet juk gyvenimas eina, o be to juk mes visi čia tik svečiai šioje žemėje ir tikrai nereikia susireikšminti, o reikia stengtis pragyventi taip, kad tave vertintų, o apie tą patį prezidentą labai jau ne kokių buvo vertinimų kol jis buvo gyvas-jis juk netgi buvo atskubėjęs į Lietuvą pasidomėti kaip čia vargšai lenkai negali savo pavardžių rašyti, o įdomu ar mūsų lietuviai ten rašo savo pavardes lietuviškai? Žmogus yra žmogus ir juk negalima būti aukščiau visko, o man atrodo, kad ten skridusieji karininkai tiesiog nesutiko leistis kur nors kitur nei buvo iš pradžių numatyta. Juk ponams bus nepatogu paskui kažkur dar važiuoti... Tiesa, mes prisiminėme, kad kai skrido keli prezidentai į Tbilisį ir pilotas lėktuvą nusodino kitur, tai oi kaip jam buvo nesaldu. Taigi, negerai kai žmonės nori būti aukščiau už visus ir galvoja kad jiems viskas galima...pasirodo, kad ne viskas jų valioje, pasirodo, kad aukščiausi pareigūnai turi paklusti taisyklėms ir kitų nurodymams.

na... šitas įvykis - politika juk (paaiškės dar, jeigu dabar tik galvojama, kad nelaimingas atsitikimas).

Ne gailestingumas, o užuojauta , supratimas ir pagaliau pagarba turi būti tokiose situacijose.
Man gėda už Jus , tiesiog kvailumui ribų nėra.

Taigi čia pati pradžia, pažiūrėk 10 dieną fotkinta, o vėliau kaip matėm vaizdai tikrai už širdies užkabinantys... tikrai nuoširdžiai gaila šių nekaltų žmonių, ir šiuo atveju tikrai nesvarbu ar čia valdžia ar dar kas kitas, nes visi turi artimus žmones iš kurių jie buvo taip netikėtai atimti...

nu ir ką padarysi, kad ne visi vienodi esam.
Man kvaili atrodo, tie gedintys, gailestingi, suptatingi ir dar visokie -ingi.

Gailestingumas, užuojauta, atjauta - manyčiau vidinės žmogaus savybės, susiformavusios per nugyventą gyvenimą. Ir jeigu išgirdusi apie tragediją (nesvarbu, kokią - katastrofa, avarija ir t.t.), neatsižvelgdama į "masinę psichozę", neanalizuodama, ar kaimynas manęs gedėtų (išvis kažkokia nesąmonė), jaučiu užuojautą, ir širdies skausmą - manau, kad tai nėra blogosios žmogaus savybės.

Duok dieve tau sveikatos...Ką daugiau ir bepridursi

Ne visi tokie protingi kaip tu, tikrai ne visi.
Aš prie tų kvailųjų. Gerai, kad prirodei vietą

Nu va, aš čia širdį atvėriau, o vienai nepagarba ir žiaurumas, kitai kaimo bobų paistalai...
Nakapaju dviguba dozę vakarę.
O kaip jus manote, kiek lenkų yra tokiu kurie džiaugiasi?
Gal tyliai, ramiai, bet džiaugiasi, tai yra normalus gyvenimas, o ne joks žiaurumas, ar dar kažkas.
Išgyvena stipriausieji, kaip sako gamta.
Ir galiu duot visas savo kepures privaryti, jei panašiai nusibaigtu Kubilius klyksmas būtų toks pats:
- Nu ir kas kad jis daug blogo padarė, bet juk jis žmogus, kažkieno tėvas, ar sunus.
Kažkodėl kai jūsų sunus miršta, tai skauda tik jums vienoms...

Aš nei raudu, nei drąskausi, nei kažkaip ypatingai gedžiu.
Tačiau labai gaila. Liūdna. Tokie dalykai visada kažkaip paliečia, nesvarbu - pažystami tai žmonės, ar visiškai svetimi. Paliečia pats faktas. Per daug nesistengiu skaityti apie priežąstis. Man tai neįdomu. Dar daugiau - kai skaitai, giliniesi, tada labiau ir į širdį paimi. Geriau to nedaryti.
O jau tuo labiau geriau nesiimti komentuoti va taip, kaip čia kai kas komentuoja ar bando savo nuomonę išsakyti.
Linda6, tai ne žiaurumas. Tai visiškas bukumas, atmieštas cinizmu. Tokiems gerklių neužkiši, jie tada ima dar labiau isteriškai kabintis į savo niekam nereikalingą nuomonę. Užsičiaupti ne jų valioje - jie to tiesiog nesugeba.
Elste, nevešk tu nei tos ožkos, nei jos pieno.

Žinau žmogų, kuris kasmet prižiūri miške kelių nežinomų kareivukų kapelį. Nei jam skauda, nei jam rūpi. Bet negali neprižiūrėti. Beje, tai mūsų forumo žmogus.
Nežinau, kodėl tai parašiau. Tiesiog kokie vis gi skirtingi žmonės....