Akimirka

Kažkada klausiau statistikos apie moterų savižudybes. Ten buvo skirstoma pagal išsilavinimą, padėtį ir t.t. Kas labiausiai nustebino, kad tarp jų buvo ir psichologių.

Būtent taip. Būtent tai ir yra psichologo pagalba.
Jis už tave problemų nespredžia, o parodo kelią, atkreipia dėmesį, kur klydai, ką ne taip darei, ir siekia, kad suvoktum, ką dabar reikia daryti.
Kitaip sakant, leidžia išsikalbėti ir bekalbant pačiam rasti išeitį.
Ir kai išėjęs pasakai, kad nafig tas psichologas, nesąmonė nieko nepadėjo, aš pats geriau supratau ką reikia daryti ir kas man yra. Tai ir reiškia, kad nifiga pats būtum nesupratęs ir nežinojęs

o tie jūsų pažįstami psichologai papasakodami ar pasakė ir konkretų žmogų, kam taip atsitiko, kas jam buvo???? ar tik paprasčiausiai papasakojo, kokių situacijų būna ir kaip tai reiktų spręsti.

kiek pažįstu psichologų, nei vieno nesutikau paties turinčio problemų
matyt, tokie įstoję mokytis, mokosi tik dėl savo problemų sprendimo, o paskui nedirba psichologais
stojant į psichologiją motyvacinį testą tokį taiko. Nes ten stoti turi, jeigu nori padėti kitiems, o ne dėl savo problemų.

Man atrodo, kad tai galima labai paprastai paaiškinti. Juk kas dažniausiai susidomi psichologija? Save analizuoja, narsto po neuroną dažniausiai labai jautrios asmenybės, t.y. turinčios didesnių ar mažesnių psichologinių problemų. Ir paprastai tai vyksta labai ankstyvoje jaunystėje (tuo metu tokių problemų turi koks 90 procentų ). Dalis atranda tą savąjį aš (aplinkos, net ir psichologinių knygų pagalba) ir apie psichologiją paprasčiausiai pamiršta, kitiems tai lieka hobis, nes jie paprasčiausiai užauga,o įgytas žinias išmoksta pritaikyti pirmiausiai sau, dar ir kitiems padeda (iš jų, ko gero, gaunasi tie tikrieji, gerieji specialistai), o dar kiti- užsiciklina problemose ir jų sprendime, jas tik gilinant.
Esu mačiusi tokių ir, mano didžiai nuostabai, labiausiai priimtina specialybė jiems (jų nuomone) – psichologijos studijos.
Ir nekaltas čia nei komunizmas, nei kapitalizmas

tikrai taip

Nenorėčiau plėstis. Ir konkretizuoti. Ir taip daug prirašiau viešoje erdvėje :).
Papasakosiu man pačiai labai juokingą pavyzdį. Dirbau, mane pamatė suoliokas, atėjo su žmona pasisveikinti, papasakojo, ką veikia įstaigoje. Nu ir ką, mano kolegė, kuri užsiiminėjo ta šeima, viską man išpasakojo apie jį, ko man visai žinoti nereikėjo, su smulkmenomis ir išvadomis, o aš ištylėjau, nes labai norėjau, kad jis pasiektų to, ko siekia. Specialistė ta iš tų konfidencialiųjų, o aš tik buhaltere :)))). Kiek girdėjau tos šeimos planai išsipildė.

Kažkada buvo LNK Rūtos laidoj vienas psichologas, aiškino apie šeimos problemas, apie sutuoktinių santykius. Tai jo požiūris buvo toks, kad šeimoj tik vyras turi uždirbti daugiau, moteris turi būti paklusni, tik vyras šeimos galva. Atsieit, čia jau taip susiklostė istoriškai ir jei bus kitaip, viskas, niekada nebus santarvės ir tai yra blogis.
Man atrodo, kad šiais laikais nebūtinai turi būti tik toks modelis. Matau ir šeimų, kur variklis yra moteris, ji apsukresnė, veiklesnė, vyras ramesnis ir gyvena normaliai, darniai. Mano dėdės šeima tokia yra, pragyveno visą amžių, moteris aktyvi, veikli, vyras toks santūresnis, sugyvena labai gražiai.
O paklausyk psichologų...

čia turbūt apie T.Lagunavičių ania jooo, tas didysis psichologas
(bjaurus tipas)

Matai - ten buvo psichologas (vyras). Psichologė moteris yra sakiusi, kad jos vyras visus rūbus pas ją turi išsiskalbti pats. Va taip. O Tu paskaityk, ką Individas rašo. Jis apsiskelbė, kad ir jis psichologas (savanoris).

taip... čia jokia psichologija nepadės. Čai vyrų-moterų amžinas karas

Man patiko, kai skaičiau apie Margaret Tečer (nežinau ar teisingai parašiau pavardę, dabar tos taisyklės - rašyti pagal originalą, o japoniškai - kaip?). Apsivedė ji su savo vyru. Vyras ryte prašo, kad ji išlygintų jo marškinius. Margaret atsakė, kad čia ne jos problemos, o jo. .
Užsimanė, kad Margaret jo tarnaite būtų. Ne ant tokios papuolė, ji svarbesniais reikalais užsiiminėjo

Gal papasakotum kokį patiekalą darbe darei, o tai kažkaip nugrimzdo viskas... Man matyt šiuo metu su psichologija viskas tvarkoj, tai pradėjau iešot savęs kitose srytyse

Nusiramink, širdele, kas ieško visada randa

šiaip gal ir gerai, kad to jodo yra. Juk jis sveika, ir pirmas vaistas nuo radiacijos
Pamenu, kai sprofgo Černobilis, o paskui ir mūsų Azotas pašonėj. Tai pirmiausią puolėm gerti virintą pieną su įlašintu jodu. Net ir skanu

taigi... tame ir reikalas, kad vyrai įsivaizduja, kad vedybos - tai tarnaitės į namus parvedimas.

Diskusija be galo, bent pagautumėm kokį , kuriam pagalbos reikia, o dabar visi "sielos daktarai" susirinkom, o nėr kam pagalbos duot. Gal vedam Dalia29 į kulinarijos temą, ten Klem jau duoną minko. .

Visiška nesąmonė.
Pačios moterys dažniausiai kaltos, kad iš pat pradžių lepina vyrus, stengiasi viską pačios atlikti. O, kaip sakoma, prie gero greit priprantama.
Po kiek metų pagaliau atsibunda ir susimąsto, kad yra viso labo tarnaitės.
Tik žinoma tai netaikau visoms moterims.
Kaip ir negalima teigti, kad visiems vyrams moterys tėra tarnaitės.

taip, reikia iš karto nubrėžti gaires, kas ir kaip bus kaip sako senolės, einant šliūbo, žengiant per bažnyčios slenkstį užmink vyrui ant kojos, tai bus tvarka
(atsimenu kaip iš po suknelės koją iškišus gaudžiau vyro koją, kad spėčiau ant to slenksčio užmint o jis nesuprato, ką čia dirbu, galvojo, kad "padnoškę" statau, kad išsitiestų visu gražumu )

Ką padarysi moterys silpnoji lytis.