GURU puslapiukas

Ar niekada nepagalvojote, kaip išrenkamos neįgalių vaikų mamos?
Bandau įsivaizduoti Dievą, duodantį nurodymus angelams, besižymintiems pastabas didžiuliame žurnale. Rodydamas angelui užrašytą vardą, šypteli:
- Šitai padovanosime neįgalų kūdikį.
Nustebęs angelas pakelia akis:
- Kodėl jai? Ji atrodo laiminga.
- Teisingai, - šypsodamasis sako Dievas.
- Ar galėčiau padovanoti neįgalų vaiką moteriai, kuri nežino, kas yra džiaugsmas? Būtų žiauru.
- Ar jai pakaks kantrybės? - teiraujasi angelas.
- Nenoriu, kad ji būtų pernelyg kantri, nes paskęs sielograužoje ir skausme. Kai įveiks pirmąjį šoką ir nusivylimą, ji sugebės atlikti visa, ko reikia.
- Bet, Viešpatie, man regis, toji moteris nėra giliai tikinti.
Dievas vėl šypsosi:
- Nesvarbu. Viskas bus gerai. Ta moteris - tobula. Ir apdovanota pakankamu kiekiu egoizmo. Angelas lieka be žado:
- Egoizmo? Ar tai dorybė?
Dievas linkteli galva:
- Jei ji nesugebėtų nė minutei atsitraukti nuo savo vaiko, neišgyventų. Taip, tai moteris, kurią palaiminsiu netobulu kūdikiu. Ji apie tai nenutuokia, tačiau jai bus ko pavydėti. Ji niekada nebus tikra, ar teisingai nugirdo ištartą žodį. Jai niekada neatrodys, kad žengti pirmą žingsnį - įprasta ir lengva. Kai vaikas pirmą kartą ištars "mama", ji suvoks, jog tapo stebuklo liudininke. Kai aklam vaikui bandys nupasakoti medį ar saulėlydį, pati regės mano kūriniją kaip retas kitas asmuo. Jai aš leisiu aiškiai matyti tai, ką matau aš - nežinojimą, žiaurumą, išankstines nuostatas – ir išmokysiu ją pakilti virš viso to, ji niekada nesijaus vieniša. Kiekvieną jos akimirką būsiu šalia, nes ji be klaidų atliks mano darbą taip, lyg pati stovėtų man prie šono.
- O kurį šventąjį paskirsime globėju? - klausia angelas, iškėlęs rašale pamirkytą plunksną. Dievas šypsosi:
- Pakaks ir veidrodžio.....

Neturim už lango sniego, tai pasigrožėkime gamtos kūryba-man taip gražu:)

http://supermacro.narod.ru/photos/SnowFlakes/pages/1196446.htm

IF I KNEW

If I knew it would be the last time
That I'd see you fall asleep,
I would tuck you in more tightly
and pray the Lord, your soul to keep.

If I knew it would be the last time
that I see you walk out the door,
I would give you a hug and kiss
and call you back for one more.

If I knew it would be the last time
I'd hear your voice lifted up in praise,
I would video tape each action and word,
so I could play them back day after day.

If I knew it would be the last time,
I could spare an extra minute
to stop and say "I love you,"
instead of assuming you would KNOW I do.

If I knew it would be the last time,
I would be there to share your day,
Well I'm sure you'll have so many more,
so I can let just this one slip away.

For surely there's always tomorrow
to make up for an oversight,
and we always get a second chance
to make everything just right.

There will always be another day
to say "I love you,"
And certainly there's another chance
to say our "Anything I can do?"

But just in case I might be wrong,
and today is all I get,
I'd like to say how much I love you
and I hope we never forget.

Tomorrow is not promised to anyone,
young or old alike,
And today may be the last chance
you get to hold your loved one tight.

So if you're waiting for tomorrow,
why not do it today?
For if tomorrow never comes,
you'll surely regret the day,

That you didn't take that extra time
for a smile, a hug, or a kiss
and you were too busy to grant someone,
what turned out to be their one last wish.

So hold your loved ones close today,
and whisper in their ear,
Tell them how much you love them
and that you'll always hold them dear.

Take time to say "I'm sorry,"
"Please forgive me," "Thank you," or "It's okay."
And if tomorrow never comes,
you'll have no regrets about today.

*************************
JEI AŠ ŽINOČIAU

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai aš pamatysiu Tave beužmiegančią,
Aš Tave geriau apkločiau
Ir melsčiaus Dievui, kad saugotų Tavo sielą.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai matysiu Tave, išeinančią pro duris,
Aš Tave apkabinčiau ir pabučiuočiau
Ir pašaukčiau atgal dar vienam bučiniui.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Kai išgirsiu Tave besimeldžiančią garsiai,
Aš įrašyčiau kiekvieną veiksmą ir žodį į video juostą,
Kad galėčiau žiūrėti įrašą kiekvieną dieną.
Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Skirčiau dar minutėlę,
Sustabdyti Tave ir pasakyti "Myliu Tave"
Vietoj to, kad tik pagalvočiau apie tai, kad Tave myliu.

Jei aš žinočiau, kad tai bus paskutinis kartas,
Būčiau čia ir praleisčiau su Tavimi visą dieną,
Taip, esu tikras, kad Tu turėsi jų žymiai daugiau,
Todėl aš vieną iš Tavęs pavogčiau (ištrūkčiau vienai dienai pas Tave)

Nes tikrai visada ateina rytojus
Klaidoms ištaisyti
Ir mums visada duodamas antras šansas
Padaryti viska teisingai.

Visuomet bus kita diena
Ištarti "Myliu Tave",
Ir tikrai būna dar vienas šansas
Ištarti "Kuo galiu padėti?"

Bet jeigu kartais aš klystu,
Ir ši diena yra viskas, ką aš turiu,
Aš norėčiau pasakyti, kaip aš myliu Tave,
Ir tikiuosi, kad mes to niekada nepamiršime.
Rytojaus niekas niekam nežadėjo
Nei jaunam, nei senam,
Ir šiandien gali būti paskutinė proga
Tau stipriai apkabinti savo meilę.

Tad, jeigu lauki rytojaus,
Kodėl to nedarai šiandien?
Nes, jeigu rytojus niekada neateis,
Tu tikrai gailėsies tos dienos,
Kai Tu neskyrei papildomo laiko
Šypsenai, apkabinimui ar bučiniui
Ir buvai perdaug užsiėmęs suteikti kitam tai,
Kas galbūt tapo jo paskutiniuoju noru.

Tad prisiglauskite prie savo mylimųjų šiandien
Ir pašnibždėkite jiems į ausį,
Pasakykite jiems, kaip stipriai juos mylite
Ir kad jie Jums visada bus labai brangūs.

Nepagailėkite laiko pasakyti "Atsiprašau",
"Atleisk man prašau", "Ačiū" arba "Viskas tvarkoj"
Ir jeigu rytojus niekada neišauš,
Tau nereikės graužtis dėl šios dienos.

iš J.Ivanauskaitės poezijos rinkinio "Odė džiaugsmui".

Ak, kaip būtų puiku,
spjaut savo ligai į veidą
ir numirti iš meilės,
atkeršyt pamotei gamtai,
jos aklam nuosprendžiui,
kurio vis dar nesuprantu
jaučiuosi nenusipelnius,
net pačiais didžiausiais savo
klydimais, nuodėmėm, pykčiais.
Todėl noriu mirti iš meilės,
kaip japonės freilinos
"Istorijoje apie princą Gendži",
kaip garbingi beduinų genties vyrai
melancholiškam "Arabų divane",
kurį taip mėgo Stendalis.
Numirti iš meilės -
kokia tai būtų saldi pergalė
prieš pamišusių ląstelių kariaunas,
koks svaigus triumfas
prieš sarkomos legionus,
Sodomos ir Gomoros lemtis
nuniokotai mano kūno šaliai.
Naktį, tyliai grodama fleita -
All you need is love - išvesiu
savo gyvasties toteminius žvėris,
baltas švelnių jausmų papūgėles
iš apkrėsto ir apsėsto miesto.
Paryčiais, kai skausmų karalius
su išsipusčiusia kančios karaliene
pastebės mano dingimą,
jau skrajosiu anapus,
negiljotinuota, nesušaudyta,
nepakarta, nesudeginta ant laužo,
o tik ramiai ir romiai
mirus iš meilės.
Nemėgstu pavasario,
jis manęs - irgi,
bet kasmet susitinkam
kaip du užsispyrę ožiai
ant siauro liepto.

Pavasaris smeigia
Pano ragelius man į kaktą,
alsuoja Vivaldžiu,
verčia būti lengvabūdiškai,
lengvai, laimingai.
Nepaklūstu, spardausi,
Pavasaris irgi muistosi,
lekiu į bedugnę,
ten jau guli
visi mano kūnai.
Visada esu
taifūno akyje
nesidomiu
kas dedasi
aplinkui
girdžiu
matau
užuodžiu
tik nuotrupas
fragmentus
aplink mane
baisiu greičiu
lekia skrieja
medžiai
namų stogai
stulpai
automobiliai
su keleiviais
karvės
povai
skarabėjai
manęs
tenai
nėra
nekvieskit
neatsiliepsiu

Graudu.....

Talentingas žmogus...

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,
Tavo žvilgsnių degančių lietus iš manos sielos
Išskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,
Skridau sukdamos pavasario taku,
Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.

Meilė manyje, pabudinus šokėją,
Judesių žiedais švelniais pražydus, skleidės
Ir kasdien naujais pavidalais aiškėjo,
Tartum mylimas, bet neįspėtas veidas.

Vien tik tu ne mano meilės, - dievo ir Nirvanos
Troškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais, -
Bet nuo meilės neišbėgsi, mylimasis mano!
Štai, aš pagavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Vytautas Mačernis 1944.III.2
Iš ciklo “Šokėja ir asketas”

Gražu :) Prasklaidė mano niūrią atmosferą :)

Belaukiant Tavęs


Aš žinau, neužmigsiu šiąnakt
Lauksiu, kol grįši
Tyliai kaip nakties šešėlis įslinksi
Ir apibersi mane bučiniais

Aš gulėsiu atmerktomis akimis
Ir per langą į dangų žiūrėsiu
O iš ten ant žemės melsvos žvaigždės kris
Ir ims lyti sidabrinis lietus

Tai mano pasaka, kurią tau sukūriau
Tai mano sapnas, kurio niekada nesapnuosiu
Nes tu jame niekad nelankysi manęs...

Tu tik būsi šalia
Kai tyli kančia vėl atklys į mano sielą
Tu kaip angelas lydėsi mane
Tu ateisi ir vėlei išeisi
Palikdamas mane ilgėtis tavęs

Aš prisimenu tavo veidą
Ir tavo akis
Jose saulė tekėjo
Aš prisimenu kaip mes kiauras
Bemieges naktis
Kalbėjom ne žodžiais, bet sielom...

Aš prisimenu, kad tavim patikėjau
Po to, kai sakiau, kai maniau
Kad nebetikėsiu niekuo niekada...

Tu man atnešei viltį
Tu man atnešei šviesą, kai maniau, jos nebėra
Ir pakėlei į dangų mane
Aš išmokau vėl skristi
Nes su tavim tapau laisva

Aš visad lauksiu tavęs...

(dainos autorius: Sisterofnight)

Fajna daina

per radiją pranešė, kad mirė Jurga Ivanauskaitė

Neišgyveno to žadėto mėnesio... Labai šiandien graži diena mirti...

Dieve.......Labai liūdna :(
...................................................................................................

Praeitis kaip uodas zyzia -
Nekantraut imi,
O naktis, kaip Mona Liza,
Šypsanti, rami.

Bet staiga nušvito lange...
Kas gi taip vėlai?
Tai jinai! tai ją taip brangią
Neša angelai!..

Iš kapų svajonės kelias...
O kiek jų? O kiek!..
Kažkas zyzia: buvo melas.
Melas - netikėk!

Bet jei melas, visa melas -
Sapnas žabangus...
Tai vylingai žvaigždės balo,
Žemė ir dangus!

Ji tyra, jos vardas tyras
Ir širdis tyra!
O jei ne - pasaulis mirė,
Tai ir jo nėra!

Praeitis kaip uodas zyzia -
Netikėt imi,
O naktis, kaip Mona Liza,
Šypsanti, rami.

/J.Aistis/

Lietuvos rytas pateikė išsamų straipsnį

Liūdna žinia... Ir kai pagalvoji kiek nedaug metelių gegutė jai iškukavo, visai ta graži diena tokia gražia neatrodo...

Vien džiaugsmu mano buvimas neapsiriboja. Aš nebejaučiu poreikio ligoniui neišvengiamą ramybę ir tylą būtinai užpildyti veiksmais – knygų skaitymu, laiškų rašymu ar spoksojimu į TV dėžę. Galiu šiaip sau būti, būti nuo ryto iki vakaro ir vėl iki ryto, tiesiog mėgaudamasi buvimu ir būtimi. Tomas Mertonas rašė, kad[i] tas, kuris patyrė nuostabų, nuolankų ir išlaisvinantį skaidrumą, ateinantį tada, kai staiga suprantame, ką reiškia būti, tas šį tą patyrė iš Dievo buvimo šalia.

Kartais guliu lovoje ir valandų valandas žiūriu į mane supančius daiktus. Labai greitai jie praranda savo pavadinimus, ir visai nebesvarbios tampa jų paskirtys. Viskas, taip pat ir aš, virstame to paties Vienio dalimis. Gal ir vėl rašau šventvagystę, bet tokiomis akimirkomis nė neabejoju, kad liesdama medinį stalelio kampą ar ranka braukdama per lovos apklotą čiupinėju Patį Viešpatį. Ištisas dienas žiūriu, žiūriu ir žiūriu. Jei kamuoja nemiga, žiūriu ir naktimis, tuomet visi daiktai ir erdvė, kurioje jie skendi, būna sidabriški it švento paveikslo apkaustai. Aš regiu jų įrėmintą šventą veidą.

Keletą pastarųjų metų, paklausta, ko labiausiai noriu, atsakydavau – Gilaus tikėjimo. Aš jo ieškojau visur: Paberžėje, Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta. Dievas tyli. Palengva suvokiau, kad tikėjimo negalima susikurti, pasiimti, pasivogti ar jėga išplėšti. Pastaraisiais metais buvo vis daugiau tylių ir garsių raginimų žengti lemiamą žingsnį iš tamsiosios sielos nakties į šviesą, bet aš nežinojau, kaip tai padaryti.

Tomas Mertonas kalba apie DIEVO BEDUGNĘ, apie posūkį nuo Dievo, kurį žmogus pažįsta ar tariasi pažįstąs, į Dievą, KURIS APSIREIŠKIA PATS. Man krytis Dievo Bedugnėn prasidėjo beveik tą pačią akimirką, kai išgirdau savo diagnozę. Gal kokių dvidešimt sekundžių jaučiau siaubą, nuoskaudą, įtūžį, galvoje įkaitę iki raudonumo kirbėjo neišvengiami klausimai „o kodėl aš?“. Nors ir neįtikėtina, per tokį trumpą laiko tarpą netgi buvau sugalvojusi pagiežos kupiną mirtininkės laišką visiems savo kankintojams. Paskui stojo absoliuti tyla. Už lango tvyrojo tamsiai pilkas rūkas. Neįvyko joks ypatingas stebuklas. Vėl pacituosiu Tomą Mertoną: Siela pažįsta Dievą ne todėl, kad regį Jį akis į akį, o todėl, kad yra jo palytėta tamsoje.

Jurga Ivanauskaitė

Mirtingi esame visi,
Svečiai šioj žemėj laikini.
Vieniems skausmus iškesti tenka
Ir nugalėti negandas jėgų užtenka.

Antri be skausmo ir kančių
Gyvena tarp mylimų ir artimų žmonių.
Treti-tarp sienų keturių,
Neturi nieko-net draugų.

Skirtingai ir anapilin keliauja,
Vieni tik savo jėgomis pasikliauja,
Antri-jį mylinčių apsuptyje,
Treti-tik su kartėliu širdyje.

(Irena Milašienė)

Tapsmas amžinas, bet tampantieji
Būna momentui tiktai, -
Kaip negrįžta nutekėję
Kartą upėm vandenai.

Tu, žmogau, gyvenimo išsilgęs
Amžino, - neamžinas esi.
Veltui mirštančiųjų burną vilgys
Amžinybės pasaka graži.

/Vyt.Mačernis/

Šiandien išėjusio paprasto, bet nuostabaus žmogaus šviesiam atminimui....

Ar liūdnesnio kas būti galėtų
Už likimą žmogaus šioj nakty ?
Jo gyvenimas toks ilgas ir lėtas,
O mirtis - nelaukta ir staigi.
(V. Mačernis)

Mes keičiamės kasdieną, vidus lieka toks pat , keičiasi mūsų būsenos, pasikeičia kaikurios mintys, galiausiai svajonės, tikslas dėl kurio gyvenam. Kartais būna juoda diena, kartais būna balta, retkarčiais spalvota, ir visos jos susimaišo - o mums vistiek reikia gyventi - keltis ryte, eiti keliu, kažkur skubėti, kažką gauti, kažką prarasti, gyventi ir jokiais būdais nepasiduoti, kovoti už save, už kitus, prisistaikyti pri dienos arba dieną pritaikyti prie savęs; atpažinti ką myli, ko nekenti; nusišypsoti tam, kas daro mus laimingais, prisijaukinti laimę, jos nepaleisti, o jei pasprunka sugauti.
Mes juk galime daug - mes galime keisti dienų spalvas, liūdesį, kančią, o gal meilę, o svarbiausia galime tapti laimingais