GURU puslapiukas

Mama ir tetis ziuri televizoriu. mama sako:
Pavargau, be to jau velu. Eisiu miegoti

Ji nuejo i virtuve, praeidama imete ant kedes paliktus kelis drabuzius i
skalbimo masina,
islygino marskinius ir prisiuvo istrukusia saga.

Ji sutepe kelis sumustinius rytui, is saldiklio istrauke mesa rytdienos
pietums,
patikrino, ar uzteks dribsniu pusryciams ir pripilde cukrine.

Ji surinko i deze ant stalo likusias kaladeles,
isdeliojo ant stalo saukstus ir puodelius pusryciams bei paruose kavos
aparata.

Tada virtuveje ji prijunge telefona krautis.

Palaiste geles, isnese siuksles ir pakabino pora ranksluosciu dziuti.

Ji nusiziovavo, pasiraze ir patrauke link miegamojo pakeliui sustodama
prieskambaryje prie stalo, parase rasteli mokytojai ir

paliko pinigu kelionei bei pakele nuo grindu nukritusi sasiuvini.

Parase sveikinimus su gimtadieniu seimos draugui,
priklijavo pasto zenkliuka ir uzklijavo voka, s
surase pirkiniu sarasa ir viska susidejo i rankinuka

Vonioje nuvale veida 3-in-1 pieneliu, pasitepe naktiniu kremu ir issivale
dantis bei nusikirpo nagus.

Tetis suktelejo is kambario:
Ar nesiruosei eiti miegoti?- Einu- ji atsake,
pakeite vandeni suns dubenelyje, pakele kate,

patikrino, ar uzrakintos durys ir ar kieme dega sviesa.

Uzsuko i vaiku kambari, uzgesino naktines lempeles, isjunge stereo,
cd-grotuvus ir tv, pakabino nuo grindu pakeltus marksinelius i spinta ir
surinko nesvarias kojines bei trumpai snektelejo su vienu vaiku, kuris dar
ruose pamokas.

Miegamajame uzstate zadintuva, pasiruose drabuzius kitai dienai, pataise
batu lentyna ir uzsirase i sesiu butinu atlikti darbu sarasa dar tris.

Ji atsigule ir pasimelde.

Tuo paciu metu tetis isjunge televizoriu, pasake einas miegoti, nors tie
zodziai niekam nebuvo skirti.

Ir nuejo!

Kas ypatingo nutiko? Ar kada nors atkreipei demesi, kodel moterys gyvena
ilgiau?

MES NEMIRSIME ANKSCIAU, NES YRA KAS VEIKTI!!!

Geras panašiai ir aš darau,gal ne tiek daug........

Blogas - nieko panašaus nedarau Na gal šiek tiek

Galų gale ir po mirties atsigauti nebus galima, nes juk yra ką veikti

Radjardas Kiplingas


JEI

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys - ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: "Privalai!";

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais - paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.

puiku...

Kaipgi pasiekiama tikroji meilė? Meilė neįmanoma be davimo ir gavimo aktų. Tik dalijantis reiškiasi tikroji žmogaus esmė ir jo laisvės laipsnis. Tik duodant ir gaunant mezgasi ir vystosi žmonių ryšys. Tačiau neverta viena ir kita suvesti tik į apsikeitimą materialinėmis vertybėmis: „Aš tau - žiedą, o tu man – barščių lėkštę“. Meilės viena iš pagrindinių sąlygų – partnerio pažinimas. O niekas kitas tiek neatskleidžia tiesos apie kitą asmenį, kaip jo gebėjimas dalytis su kitu savimi: mintimis, jausmais, norais. Šis aktyvus veiksmas suteikia mums žinojimą vienas apie kitą.

Antroji meilės sąlyga – rūpestis ja. „Meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę“ – tokia E. Fromm išvada. O kaip ir kiekvienas rūpestis meilė reikalauja nuolatinio aktyvumo. Ji, kaip laužas, nekurstomas užgesta.

Trečioji brandžios meilės sąlyga – kiekvieno jos dalyvio supratimas, kas jis toks yra. Tol, kol mes kankinamės nuo savo nevisavertiškumo, baimių, žvalgomės į praeitį ir nuolat krapštome šašus nuo ten padarytų žaizdų, tol mes ieškome saugaus motiniško ar tėviško glėbio ir tepajėgiame užmegzti tik simbiozinį ryšį. Tuomet, kai išmokstame tapti tėvais patiems sau ir pasirūpinti savaisiais poreikiais, mes išsilaisviname iš paieškų to ar tos, kuris galėtų apsaugoti mus nuo mūsų pačių bejėgiškumo.

O svarbiausia sveikos meilės sąlyga – tai mėgautis pačia meilės kūryba, o ne dantis sukandus siekti kažkokio vaizduotėje sukurto rezultato. Ir kas gi galėtų būti tas galutinis meilės taškas? Neišvengiamai tai būtų jos mirtis. Meilė nėra kažkoks daiktas, nekintantis ir duotas visiems laikams. Meilė, kaip ir bet kokie santykiai, yra gyvas organizmas. Prismeigti šį organizmą prie sienos, kad būtų galima juo pasigrožėti, tolygu mėgautis iškamša.

„Kuomet mes augame ir vystomės, mūsų meilė kinta, apimdama vis didesnę pasaulio dalį. Ji tampa brandi, o mes vis labiau imamės atsakomybės už tą, kurį mylime. Mylintis žmogus savo jausmais apima visa, kas gyva ir kas palaiko gyvenimą. Atsakomybė nereiškia sunkumo ar prievartos. Ji reiškia reagavimą iš meilės, o ne iš pareigos“ (A. Lowen).

(Aušra Griškonytė)

Atsimenu A.Mamontovo dainos fragmentą:

Tu ateini debesų kilimais
Kur Tu žengi - žydi gėlės laukais

O, mano Saule, tu mano šviesa
Tu Žemę sušildai ir sklaidos Tamsa
Tada kai nuskaidrins Padangę Aušra
O, mano Saule, ateik su Diena

Jeigu aš galėčiau iš naujo auginti savo vaiką

Jei aš galėčiau iš naujo auginti savo vaiką...
Pirmiau aš "pastatyčiau" jo savigarbą, o namą vėliau.
Pirštus daugiau naudočiau piešimui, o ne rodymui kas ne taip.
Sakyčiau mažiau pastabų, daugiau paaiškinčiau.
Žiūrėčiau ne į laikrodį, o į akis...
Rūpinčiausi žinoti mažiau ir žinočiau daugiau rūpintis.
Dažniau apsikabinčiau ir skraidinčiau aitvarus.
Nevaidinčiau rimto, o rimtai žaisčiau.
Daugiau po pievas lakstyčiau ir į žvaigždes žiūrėčiau.
Vaiką dažniau paimčiau ant rankų ir mažiau tampyčiau.
Šalia namų augantį ąžuolą dažniau pastebėčiau.
Rečiau būčiau nepalenkiamas ir daug dažniau pritarčiau.
Mažiau rodyčiau meilės jėgai, o daugiau meilės jėgą.

Pagal Diane Loomans

Nelengva....

O ar turime mes "didesnį" turtą, nei vaikas...

Noriu sugrįžti į tas dienas kai man buvo šešeri. Noriu galvoti, kad saldainiai yra geriau už pinigus, nes saldainius galima valgyti. Noriu tikėti Kalėdų seneliu. Noriu klausytis pasakų. Noriu, kad gyvenimas būtų paprastas. Noriu nieko nežinoti ir viską sužinoti iš naujo. Aš noriu tikėti, pasaulis yra didelis ir gražus. Aš noriu tikėti viskuo kuo tik įmanoma.

Dabar aš žinau per daug. Aš žinau kas yra karas, ginklai, nelaiminga santuoka, mirtis. Aš noriu tikėti, kad gyvensiu amžinai.

Aš noriu, kad gyventi būtų įdomu. Noriu, kad televizorių žiūrėčiau dėl įdomumo, o ne norėdamas nuo kažko pabėgti arba neturėdamas ką daugiau veikti. Noriu, kad atsakinėjimas į telefono skambučius būtų privilegija, o ne galvos skausmas. Noriu, kad važiavimas autobusu būtų įdomus, kad ir kur važiuočiau ir visai nesvarbu, kad su savo mašina būčiau atvažiavęs greičiau.

Aš noriu būti naivus ir tikėti, kad esu laimingas kaip ir visi šiame pasaulyje. Noriu galvoti tik apie tai ką darau dabar ir neturėti jokių bėdų, nei rūpesčių.

Kai buvau šešerių gyvenimas buvo puikus, bet aš to nesuvokiau, nes kitokio gyvenimo nebuvau gyvenęs. Norėjau užaugti, nes maniau, kad būti suaugusiu yra puiku. Suaugusiems juk leidžiama daryti daug dalykų, tačiau jiems užkraunama ir daug atsakomybės.

Noriu sugrįžti į tuos laikus. Tikrai noriu. Noriu statyti smėlio pilis ir negalvoti kam ji reikalinga.

Algimantas Baltakis. Ar daug žmogui reikia

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių...

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku...
Ir maža, ir daug... Atsakyti sunku...

Kaip būtų gerai ............... nes ir as sito noriu ............

Būtų smagu, et, pasvajoti tai galima

Klaidų nebūna...
Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame,
net ir patys nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume,
ką turime išmokti, kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas
nueiti ten, kur esame nusprendę nueiti...
Richard Bach "Tiltas per amžinybę"

Skorpionas

Kartą upelio pakrantėje sėdėjo vienuolis ir meditavo. Atsimerkęs pamatė
įkritusį į vandenį ir beviltiškai besikapanajonatį skorpioną.
Iš gailesčio vienuolis panardino ranką į vandenį, sugriebė skorpioną ir
ištraukė ant kranto.
Atsidėkodamas vabzdys netikėtai pasisuko ir labai skaudžiai įgėlė į ranką.
Vienuolis vėl susikaupė melstis, tačiau atsimerkęs vėl pamatė, kad
skorpionas vandenyje ir iš visų jėgų stengiasi išsikapanoti. Ir šįkart
vienuolis išgelbėjo skorpioną, o šis atsidėkodamas taip įkirto savo
gelbėtojui į ranką, jog tas net suriko iš skausmo.
Lygiai tas pats nutiko ir trečią kartą. Vienuoliui net ašaros ištryško -
toks buvo skaudus įgėlimas.
- Kodėl atkakliai gelbsti tą apgailėtiną padarą, kuris, užuot padėkojęs
tau, atsilygina vien blogiu? - nustebo viską regėjęs valstietis.
- Kiekvienas elgiamės pagal savo prigimtį, - atsakė vienuolis. -
Skorpionas gyvena tam, kad skaudžiai geltų, o aš - kad būčiau
gailestingas.

O kam gyveni tu?

Bruno Ferrero "Kartais užtenka vieno SAULĖS SPINDULIO"
Trumpi pasakojimai sielai

Kilniaširdis medis

Laukymėje augo medis, kuris mylėjo mažą berniuką. Vaikas kasdien ateidavo
prie jo.
Rinkdavo nukritusius lapus ir iš jų, pasidaręs karūną, vaizduodavo esąs
miško karalius. Įsikoręs į medį, supdavosi ant šakų. Derliaus metui
atėjus, valgydavo medžio vaisius, o jo paunksmėje žaisdavo slėpynių.
Pavargęs griūdavo ant žolės ir užsnūsdavo, o medžio lapai šnarėdavo jam
lopšinę.
Visa savo maža širdele vaikas mylėjo medį. Ir medis buvo laimingas.
Bėgo laikas, berniukas augo. Medis vis dažniau likdavo vienas. Sykį
berniukui atėjus prie medžio, šis jam pasiūlė:
- Prieik arčiau, sūneli, įsilipk į mane, pasisupk ant šakų, paskanauk mano
vaisių, pažaisk mano paunksmėje ir būk laimingas.
- Esu per didelis, kad laipiočiau po medžius ir žaisčiau, - atsakė
berniukas. - Noriu daug ką įsigyti ir linksmai gyventi nieko nestokodamas.
Tam reikia pinigu. Ar gali man jų duoti?
-Labai gaila, - atsiduso medis, - bet pinigų aš neturiu. Galiu pasiūlyti
nebent savo vaisius. Susirink juos, keliauk į meistą ir parduok. Gausi
pinigų ir būsi laimingas.
Berniukas įsilipęs į medį, nuskabė vaisius ir išsinešė.
Medis buvo laimingas.
Praėjo daug laiko. Berniukas nesirodė. Medis darėsi vis liūdnesnis. Vieną
rytą berniukas netikėtai atėjo. Suvirpėjęs iš džiaugsmo, medis prakalbo:
- Prisiartink, mano vaike, įsiropšk į mane, pasisupk ant šakų ir būk
laimingas.
- Aš labai užsiėmęs, tad neturiu laiko karstytis po medžius, - atsakė
berniukas. - Man reikia erdvaus namo. Galvoju vesti žmoną ir susilaukti
vaikų. Ar gali man duoti namą?
- Neturiu jokio namo, - tarė medis gailiu balsu. - Mano namai - ši
laukymė. Tačiau galėtum nupjauti mano šakas ir susiręsti sau namą. Tuomet
būsi laimingas.
Berniukas, nusirėžęs šakas, išsigabeno medieną statyboms. Medis buvo
laimingas.
Ilgą laiką berniukas nesirodė. Kai vėl sugrįžo, medis taip apsidžiaugė,
kad iš susijaudinimo vos įstengė prakalbėti:
- Prieik prie manęs, sūnau, - susnabždėjo. - Pažaisk mano pavėsyje.
- Esu senas ir nusivylęs, tad kokie čia dar žaidimai, - pasiguodė
berniukas. - Man reikia laivo, noriu kuo toliau sprukti iš čia. Ar duosi
man laivą?
- Nupjauk mano kamieną ir pasidirbk laivą, - paragino medis. - Galėsi
išplaukti ir būsi laimingas. Berniukas, nupjovęs medžio kamieną, pasistatė
laivą ir leidosi kelionėn. Medis buvo laimingas, bet... ne visiškai.
Po daugelio metų berniukas sugrįžo.
- Kaip gaila, kad neturiu tau ką pasiūlyti, - prabilo medis. - Ant manęs
seniai nebeauga vaisiai.
- Mano dantys per silpni kramtyti vaisius, - atsakė berniukas.
- Likau be šakų, - tęsė medis. - Neturėsi kur suptis.
- Esu per senas suptis ant šakų, - papurtė galvą berniukas.
- Netekau ir kamieno, kalbėjo medis. - Nebus kur įsiropšti...
- Aš toks paliegęs, kaip galėčiau ropštis? - atsiduso berniukas.
- Iš manęs neliko nieko, - sudejavo medis. - Taip norėčiau tau ką nors
padovanoti, bet nieko neturiu... Esu senas kelmas. Kaip gaila...
- Dabar man jau nieko nebereikia, nebent ramios vietelės atsisėsti, -
patikino berniukas. - Jaučiuosi toks išsekęs...
- Tuomet, - medis išsitiesė kiek galėjo, - tuomet šis senas kelmas kaip
tik tai, ko tau reikia. Prieik artyn, mano vaike. Prisėsk ir atsipūsk.
Berniukas taip ir padarė.
Medis buvo laimingas.

(Shel Silverstein)

Prisėsk šį vakarą kokiame ramiame kamputyje ir nuoširdžiai padėkok visiems
savo gyvenimo "medžiams".

Bruno Ferrero "Svirplio giesmė"
Trumpi pasakojimai sielai

NETIKRUMAS



Kai nėr tavęs, nei raudu , nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?

Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido;
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?

Kentėjau? Taip. Bet negalvojau, rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia, ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant-vėl vylingas netikrumas:
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?

Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau;
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas:
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?

Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis-pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas:
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?

Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Net keista man, nesuprantu kažkur:
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj-lemtingas netikrumas:
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?


( Adomas Mickevičius )

Nius kadangi vėl ruoduo Tai ir eilės rudeninės ...


Koksai ruduo...Geltonas kaip šuva
Per lietų liesas, varganas risnoja,
Purvynan krenta, lapais apsikloja...

Ir klausos, susirangęs man prie kojų,
Kaip vėjo dūdos gedulingai groja...
Ir tris kartus suloja: Lie-tu-va.

Juozas Erlickas