Grybaujam čia žiūriu stambiu mastu
1. Skirkite dvi savarankiškas tvarkas - vienaip yra skaičiuojamas VDU ir visai kitaip atostogų stažas. Nemokamos atostogos iki 14 d. (bendru atveju) yra įskaičiuojamos į ATOSTOGŲ stažą, tačiau nėra svarbios skaičiuojant VDU. Tai tiesiog nedirbtos dienos, į kurias neatsižvelgiama.
Pravaikšta be pateisinamos priežasties yra neįskaičiuojama į ATOOSTOGŲ stažą, tačiau pravaikštos val. ar d. yra prilyginamos d.val. as d.d. skaičiuojant VDU. Yra ir daugiau skirtumų, taigi visų pirma reikia išmokti nepainioti VDU su atostogomis.
2. Kai darbuotojui yra SUTEIKIAMOS kasmetinės atostogos, apmokama yra už darbo dienas pagal faktinį to darbuotojo grafiką ir jokių koeficientų čia nėra. Pavyzdžiui, darbuotojui yra suteikiamos 14 k.d. atostogų, jei atostogos nebūtų suteiktos, darbuotojas pagal savo grafiką būtų dirbęs, pavyzdžiui, 9 d.d., todėl apmokama yra 9 d.d. * dienos VDU.
3. Kai darbuotojui išmokama KOMPENSACIJA už nepanaudotas atostogas, vietoj darbo dienų skaičiavimo yra taikomas metinis darbo dienų koeficientas (k). Pažymėtina, kad šis koeficientas NĖRA šventa karvė, tvirtinama Blinkevičiūtės. Metinis darbo dienų koeficientas yra FAKTINIS SANTYKIS tarp d.d. skaičiaus metuose ir k.d. skaičiaus metuose. Jei darbuotojas dirba standartinę DARBO SAVAITĘ, viskas gražu ir taikomas Blinkevičiūtės skaičiukas. O štai tais atvejais, kada darbuotojas dirba, pavyzdžiui, tris dienas per savaitę, Blinkevičiūtės skaičiukas patampa klaidingu, nes nebeatitinka fakto. Pasižiūrėkime paprastą pavyzdį:
Darbuotojas dirba tris dienas per savaitę. Pgl. DK 166 str. 3 d. jam vis tiek priklauso 28 k.d. kasmetinių atostogų.
Darbuotojas išleidžiamas 14 k.d. kasmetinių atostogų, iš kurių pagal grafiką jam būtų 6 d.d., taigi apmokama 6 d.d. * dienos VDU.
Tam pačiam darbuotojui išmokama kompensacija už 14 k.d. nepanaudotų atostogų, taigi apmokama 14 k.d. * 0,7 * dienos VDU.
Gaunasi, kad kompensacija beveik 50 proc. didesnė už atostogų apmokėjimą.
Neretorinis klausimas: ar tikrai manote, kad Blinkevičiūtės skaičiukas toks jau šventas?
Problemėlė yra tame, kad nei SocMino, nei VDI specialistai nesugeba dorai paaiškinti kaip tiksliai apskaičiuoti tą metinį darbo dienų koeficientą. Kol kas pavyko sugalvoti tik tiek, kad Blinkevičiūtės koeficientą reikia dauginti iš savaitės dienų koeficiento, t.y. pavyzdžio atveju 3/5 ir atitinkamai relus koeficientas būtų jau ne 0,7, o ~0,42.
Problemos su koeficientu nekyla, jei yra trumpinamas darbo laikas, o ne darbo savaitė. Tada apmokėjimas išsibalansuoja pagal dienos VDU liniją.
4. Niekada neabsoliutinkite teisių ir pareigų, tame tarpe ir atostogų sferoje. Jokia teisė ar pareiga nieko nereiškia pati savaime, visada yra dar ir teisės ar pareigos realizavimo tvarka. Grubus pavyzdys: aš turiu teisę atgauti paskolintus pinigus, bet tai nereiškia, kad galiu nueiti ir pats pasiimti iš skolininko piniginės.
Darbuotojas įgyja TEISĘ į atostogas, už kurias jis yra atidirbęs, tačiau šios teisės realizavimas negali būti prievartinis (išskyrus kelis DK numatytus atvejus). Kilus ginčui dėl teisės į atostogas realizavimo tvarkos (kiek ir kada būtent atostogauti), jis yra sprendžiamas ne savivaliaujant, o individualiems darbo ginčams nustatyta tvarka (darbo ginčų komisija ir teismas). Kadangi tai yra individualus darbo ginčas, VDI neturi čia jokios kompetencijos išskyrus teisės kreiptis į darbo ginčų komisiją išaiškinimo.
Pabaigai anekdotas į temą:
[quote:51f3dd63a5]
Žmogelis klausia advokato:
-Ar aš turiu teisę...
-Turite!
- Ne, palaukite, aš noriu paaiškinti. Ar aš turiu teisę...
-Turite!
- Ne, Jūs nesupratote, ar aš galiu...
- Taip ir reikėjo sakyti iš karto. Ne, negalite!
[/quote]
Taigi nelabai ką ir galite padaryti. Jei nebeaiteis į darbą, galite jį drąsiai atleisti už pravaikštą visą darbo dieną. Tai daroma įsakymu, o ir aktas ar pora tarnybinių pranešimų nepakenktų dėl šventos ramybės. Nors žinoma labai didelė tikimybė, kad tam darbuotojui atleidimo pagrindas vienodai šviečia.
