Šeima, vaikai

Vaikų negalima bausti, šventai esu tuo įsitikinusi.

Kai kada užaugę vaikai sako, kad tai negerai kai viskas galima ir už nieką nėra baudžiama, bet mes esame visi skirtingi ir tikrai yra tokių vaikų, kurių negalima bausti. Tai nereiškia, kad jiems nereikia aiškinti apie tai, jog jie elgiasi blogai, labai reikia, bet dažniausiai tokiems vaikams reikia ramaus pokalbio, paglostymo, prisiglaudimo, kad jie nusiramintų. Šiaip tai visiems vaikams turėtų to užtekti, man atrodo, tik dažnai būna taip, kad nebaudi, bet ir nepriglaudi ir vaikai tai supranta kaip abejingumą iš tavo pusės, o ne kaip laimę būti nebaudžiamiems. Net jei vaikai nepiknaudžiauja tuo nebaudžiamumu, vis tik jiems nepatinka tėvų "abejingumas", tada jie jaučiasi nereikalingi, gal.

Kai mane mažą lupdavo, aš visada galvodavau : na palauk, aš užaugsiu ir tau atsilyginsiu ! Visada tai prisimenu paimdama į rankas "tapkę" .
O dėl hyperaktyvumo, turiu savo nuomonę. Vaikui trūksta dėmesio dėl per didelio tėvų užimtumo.

Pastebiu, kad dažna mama pastaruoju metu vos ne didžiuojasi sakydama, ai, maniškis tai hiperaktyvus, tuo nurašydama visus vaiko ožius ir neklausymus.
Šios mamytės turėtu paskaityti, ką šis sutrikimas reiškia.

Hiperaktyvumo (veiklos ir dėmesio, hiperkinezinis) sutrikimas yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis suaugusiame gyvenime sutrikimas, kuris neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje. Tokie vaikai nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo tėvams ir mokytojams. Patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, žema jų savivertė. Jei tokie vaikai negydomi, jiems padidėja rizika piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, susirgti įvairiomis psichikos ligomis.

Hiperaktyvumas nereiškia vien judrumo, tai ir dėmesio sutrikimas (vaikas neišmoks eilėraščio) ir pykčio priepuoliai ir t.t.

Tai greičiau nelaimė, o ne didžiavimasis.

O ar matėte bent vieną tuo besididžiuojančią mamą ?
Mano atveju, niekas tos konkrečios "hyper' diagnozės niekur neužrašė. Pedagoginės -psichologinės tarnybos darbuotojos pastebėjo vaiko judrumą. Bet nieko nekonkretizavo.

Byla, nepriimkite visko sau
Sakau, kad sutinku mamų, kurios tą žodį "hiperaktyvumas" taria kaip atpirkimo ožį visoms vaikų išdaigoms ir numoja ranka.
Net nebuvau skaičiusi jūsų pasisakymų.

Mano dukrai labai gera pamoka buvo.Atsimena iki šiol.Jai buvo 5 metukai,kai neklausė manęs parduotuvėje,lakstė ,rėkė,o aš vos pieno spėjau nupirkti,tada ir eilės dar buvo.Laimei pasitaikė bomžas su juodu dideliu maišu,parskleidė tą maišą ir sako,lipk,tik greitai...
Oj..kaip šilkinė paliko,prisipaudė prie kojos ir tylėjo...Jokių isterijų daugiau nekėlė.
Praėjus 17 metų,prisiminė ir sako,tas senelis buvo toks baisus,kad aš pagalvojau,kad už negerą elgesį jis mane pasiims ir išvirs sriubą,kaip aš be savo tėvelių gyvensiu....
Dabar juokiamės,o tada buvo labai gera pamokėlė.

Čia visai kita situacija. Čia ne brangiausias žmogus, mama, atiduoda, o nelaimėlis nori paimti.
Beje, koks protingas buvo tas žmogus. Ne veltui kiekvienam sutiktam bomžui, jei prašo, duodu litą.

Kaip mano minėtu atveju - pasispjaudymu į veidą.
Na, tada nedaug trūko, būčiau tam vaikui užvažiavus į šikną. Bet kažkaip susilaikiau. Tik paprašiau tos darbuotojos daugiau savo vaiko pas mus nesivežti. Mol, blogos čia jam emocijos.

Mane tas "hyperaktyvus" žodis gąsdina. Kaip ir visos kitos diagnozės. Kas keista, kad medikams turėtų rūpėti jų pacientai, bet nė velnio nerūpi. Tiesa ta, kad berašydama ir beskaitydama imu manyti, kad aš gal tą mergaitės judrumą neteisingai įvardinu. Bet niekas manęs taip ir nepataiso. Teks eiti ir domėtis iki galo, kol išsiaiškinsiu....

Aš kiek pastebėjau, tai visi vaikai savu laiku, tai pabando. Jei suveikia, tai aleliuja vaikui, kaip atrasta šantažo priemonė ir vargelis tėvams.
Mano abi dukterėčios savo laiku tai išbandė. Bet sesuo į tokias isterijas nekreipė dėmesio. O užsitęsdavo, tai į kampą pastatydavo.
Abiems ožiai tęsėsi ne ilgiau kokią savaitę. Poto pamiršo greitai... na neveikia tas kritimas ant žemės ir spiegimas ir viskas. Aišku labai jaučiasi, kad karts nuo karto yra bandomi tėvai ir bandomos peržengti ribos..

Na o kuris vaikas ne judrus?
Jei mano laikai būtų buvusios psichologės, tai būtų mane nežinia, kaip nurašiusios. Dygli, mušeika, nepritampanti ir dar akys į skirtingas puses žiūrėjo. Oi kentėjau aš, kentėjo kiti, o dar mano tas amžinas noras visur veltis ir ramiai nusedėti negalėjimas ir pažymiai tokie vos.. vos... nelikau antriems metams ne kartą....
Na rodos žmogumi tapau kažkaip.... na dar šiek tiek kvankt bet man patinka tas mano kvankt

Prieš savaitę , parduotuvėj sustojau prie žemių gėlėms, šalia manęs žvalgėsi dar viena moteris. Staiga išgirdau piktą vaiko rėkimą -"Ko čia atėjai?" Pakėliu galvą, sėdi pirkinių vežime gal koks penkiametis ir žiūri į mane . Supratau, kad čia man, nusišypsojau, pažvelgiau į šalia manęs stovinčią motiną, o ta, nutaisius kvailą veidą, sūnui tesugebėjo pasakyt- "taip tik paršeliai kalba". Jeigu ten būtų buvęs mano vaikas, jis tikrai būtų tos žemės iš maišo paragavęs. Gal tikrai , mažai kas tuos vaikus bedraudžia, pagalvojau ir nuėjau..

bepigu anksčiau buvo vestis vaikus į parduotuves kai tuščios lentynos buvo kol kas galiu ir aš saviškes vestis į parduotuvę

Žinot, ką noriu pasakyti. Byla, viskas ten gerai su ta tavo mergaite, bet labai linkiu tau surasti jai gerą mokytoją. Tokiems vaikams labai svarbus autoritetas. Ir nepyk, jei kita mokytoja nesupras tavo vaiko. Tai talentas, vienas moka dirbti su vienokiais, kitas su kitokiais.
Mano mama dirbo su visokiais. Turint omeny, kad pas ją klasėse dar koks 50 procentų net lietuviškai nešnekėjo. Ir su visais susitvarkydavo.
Matyt, pedagogika pas mus familno, tai dukterėčia irgi patapo pradinių klasių mokytoja. Na ką , pradeda ji dirbti. Duoda klasę su 6 socialiai adaptuotinais vaikais (taip berods dabar vadinasi). Visi kiti seni vilkai taip atsikratė jų. Ir nieko. Vaikai verkė, kai išėjo, nes laukėsi lėliuko. Turėjo ji vieną mokinę, be galo ją mylėjo. Pasakojo, na suprantu, kad negalima išskirti, bet toooks vaikas. Jau pirmoje klasėje aš su ja kaip su suaugusia bendravau. Atėjo kita mokytoja, sako, baisus vaikas. Tokiems aplamai spec. mokykloje vieta. Kuo baigėsi. Mano dukra mokosi toje pačioje mokykloje, tik ji dabar visiška gimnazija .Tie dukterėčios vaikiukai pernai baigė, mano dukros draugai daugelis iš jų. Tai dukra painformavo, koks likimas. O ta baisioji mergaitė mokyklą su pagyrimu baigė. Vat tiap.

Nesam mes tokie jau istoriniai palikimai, kai jau mūsų vaikai augo, žinok jau ir žuvačkos visokios buvo, ne tik su paršiuko etikete.

Neturiu kada skaityti visos diskusijos, bet jei Jūsų mergaitei "klijuoja" hiperaktyvumą, tai greičiausiai reiškia ir greitą reakciją ir labai greitą darbų atlikimą . O "krizės" (trijų, septynių metų, paauglystės ir pan.) pas visus vaikus kartojasi kas keli metai. Hyperiukės paauglystėje būna ramios .

Ačiū Dalia29. Pasistengsiu rasti mokytoją. Nes imli mergina. Ir atmintį gerą turi. Be galo drąsi ir savimi pasitikinti. Viskas bus gerai.

Reakcija tai žaibiška. "Avinukė"- ugnies ženklas. Nieko nuostabaus.

Byla,leisk ją į kokius šokus,ar kokį sporto būrelį,kad išsikrautų gerai,ten ir į vietą pastatys,ypač sporte.O šaip ,šiuolaikiniai vaikai labai išlepinti,nes mamytės sulenda pačios jiems į šikną,todėl ir sėdi parduotuvės vežimėliuose su batais.

Jeigu kilo noras iškart užvažiuoti į šikną, tai vaikas normalus. Reikėjo ir "važiuoti".
Po anūkės fintų pirmiausia reikia apžiūrėti ar ji dar gyva...
Įdėčiau dabar jos fotkę...būčiau baustinas už vaikų nepriežiūrą