Šeima, vaikai

Išsiųsti į negyvenamą salą ir užsimerkti. Nėra žmogaus - nėra problemos.

Na taip... jau aš seniai būčiau buvusi toje saloje.

kartais problemos kyla dėl pernelyg didelio darymo ir dėmesio. Toks vaikas taip reikalauja dėmesio. Kuo daugiau jo gauna, tuo labiau reikalauja.

Tu tik pagalvok, jei surinktų į negyvenamą tokias kaip mes :)))
Vietos ten pritrūktų. Nes visi norėtų prisijungti
Aš irgi kiek kitaip žiūriu į tokius reikalus.

Tik nereikia visko mokykloms perkelti. Didžiausia atsakomybė tėvams, o tik poto mokyklai. Juk tėvai pirmus tris metus buvo vaiko pasaulis. O tik poto į vaiko gyvenimą ateina darželis, mokykla.

Sutinku. Bet ten, matyt, viskas kiek sudėtingiau. Juk su juo dirbo ne vienas, ir ne du specialistai. Juk jie to mokosi. Bet juk dirbant su tokiais žmogiukais vienareikšmiškų receptų nėra...

Kaip tą aukso vidurį atrast?

Kad tie patys tėvai jau yra problema. Kuris tėvas rūpestingai besirūpindamas savo vaiko gerove, stengdamasis patenkinti savo vaiko emocinius, materialinius, fizinius poreikius užaugintų nedorą vaiką ?

Žmogaus psichologija yra aplamai sudėtingas daiktas. Mūsų protas, tai kaip visata. Mes tik prisiliečiam prie jo, bet niekas negali suvokti jo galimybių.

Visko būna... Augina pvz. 3 sūnus. Ir visi jie užauga skirtingi, skirtingų dalykų pasiekia, o vienas, žiūrėk, iš kalėjimo neišbrenda... Žinau konkrečių pavyzdžių, dažnai ir pasistebim, kaip tai gali būti... Juk auginti praktiškai vienodomis sąlygomis, auklėti ir aprūpinti panašiai...

Irute78, tik nereikia visko matuoti vienu matu. Ne visada viskas taip paprasta. Kad gerų tėvų geras vaikas, blogų tėvų blogas vaikas, o jau vaikų namuosę - užaugę išviso košmaras.
Gyvenime nėra nieko balto ar juodo. Viskas labai spalvota ir sumišę

ir labai dažnai atvirkščiai: blogų tėvų - labai geras viakas, o gerų, protingų, inteligentų - neduok die koks iš kur išsiraugęs ir kieno genus paveldėjęs banditėlis.

Labai patiko vienos vaikų psichologės komentaras būtent apie tai. Supratau, kad tikrai gera specialistė (yra ir tokių, pasirodo).
Neauginti jie vienodomis sąlygomis Skirtingais laikotarpiais tėvai buvo skirtingi. Pvz. pradžioje labai jauni ir neturtingi, bet labai daug dėmesio vaikui; vėliau truputį protingesni ir sąlygos geresnės, bet gal dėmesio vaikui mažiau. O trečias gal pagrandukas. Ir tėvai protingi, ir materialinės sąlygos geros, bet vaikui tau jau visai kitos sąlygos nei pirmiesiems.
Dar labai skiriasi vaiko psichologija nuo to, kelintas vaikas. Daugiausiai pasiekia - viduriniai, ir t.t.
Viso to visuma ir formuoja asmenybę.
O vieno recepto nėra ir būti negali.
Tik noriu pasakyti vieną. Reikia ruošti specialistus, kurie atskirs, kaip aš vadinu paprastą chuliganėlį (jie paprastai būna labai mieli iš esmės) nuo destruktyvios asmenybės.
Jų taip pat nereikia eliminuoti iš visuomenės, jokiais būdais, bet jiems padėti reikalingos specialios priemonės.

Šiaip tai labai pritariu tokiai nuomonei. Ir tam, kad tėvai skirtingais periodais nebūna tokie patys... Bet, regis, negi tai gali taip kardinaliai skirtinga būti ?...
Sudėtingas šis žmogaus vidaus pasaulis, oi sudėtingas...

Tai blogai kažkur spragos buvo matyt, kad vienas geras, kitas blogas. Pažįstu vieną šeimą, ir ne vieną turbūt. Taip pat augino tris berniukus užaugino gražius vyrus jau, stengėsi dėl jų kiek išmanydami, leido visus tris į muzikos mokyklą, ugdė kaip galėjo, ir laiką kartu su šeima leisdavo. Bet kažkur atsirado spragos auklėjime, kad vaikai nedaro taip kaip nori tėvai, kaip norėtų tėvai, nes tėvai augindami juos turėjo nemažai darbuotis, kad patenkintų vaikų fizinius ir materialinius poreikius ir to laiko vaikams nelabai užteko. Gal emociniai ir nebuvo labai visiškai patenkinti.

Tai kartais ir iš vaikų namų būna labai dori pavyzdingi žmonės, žinoma. Aš bandau surasti priežastis, kaip tais blogais vaikais patampama, nuo ko vis tai priklauso, kas įtakoja tokį elgesį. Skaičiau tokį straipsnį, kaip viena mama sudarydavo savo dukrai dienotvarkę, kad ji prie pamokų ruošos kiekvieną dieną dar turėjo 1 valandą groti pianinu, vieną valandą skaityti literatūrą anglų kalba, gal ir neblogai tokia praktika, neaišku, tik ką pati dukra apie tai galvojo.

Kuo labiau vaikai kontroliuojami, kuo mažiau jiems visko galima, tuo liūdniau tai gali baigtis. Na, nebūtinai jie pasidaro banditais ar sėda į kalėjimą, bet 2 pažįstamų dukros, nepaprastai geros mergaitės pirmūnės, labai griežtai namuose prižiūrimos, pastojo pačiais pirmaisiais studijavimo metais:), vienai pasisekė, ištekėjo, tėvai augino vaikutį studijų metais, po šiai dienai gerai gyvena, ta ankstyva santuoka jai nepakenkė, bet jau kategoriškai prieš yra savo tėvų auklėjimą, nieko savo vaikams nedrausiu, sako:).

Sako: ištrukau kaip iš kalėjimo, visko norėjau paragauti ir visko iš karto :).


O kita taip ir liko su vaikučiu, be mokslų ir be šeimos ir tėvų barama :(. Labai tėvai pyko, nepadėjo jai, kad galėtų mokytis ir liūdnas rezultatas.

Įdomi diskusija. Mano šios dienos pastebėjimai. Likau nemaloniai nustebinta pedagogės reakcijos. Bet reikia visko tikėtis. Mano mažoji hyperakyvi. Su ja nėra labai lengva. Bet, nesistengiant jos perauklėti (tai yra neįmanoma) -visada susišnekam be problemų. Taigi, aplinkinių reakcija dažniausiai- drausminimas. Griežtas drausminimas ir nieko daugiau. O sena pedagogė šiandien garsiai pareiškė - užjaučiu mokytoją, juk dirbti su tokiais vaikais neįmanoma.... Na ką aš galiu pasakyti. Belieka užjausti tuos žmones, kurie turėjo tokią nelaimę, sutikti tokią pedagogę savo kelyje.
Buvome mes pas specialistus, -vaikų psichologus. Išvados - normalus, itin judrus vaikas. Ji tokia gimė. Jos tokia natūra. Ji labai imli. Tik fizinio krūvio jos energijai išlieti, reikia žymiai didesnio nei kitam vaikui. Nes ji turi labai daug vidinės energijos. Ir tuomet, viskas su ja bus gerai net ir mokykloje. Bet jei mokytoja bus tokia, kaip mano paminėtoji, teks ieškotis kitos.... Nes tokiai mokytojai, toks vaikas, paprasčiausiai "trukdys" dirbti ir ji visomis išgalėmis stengsis jį tramdyti....
P.s. mokyklai esame pateikę pedagoginės-psichologinės tarnybos išvadą. Mūsų pasirinktos mokyklos pedagogės priimančios vaikučius į savo ugdymo įstaigą, reakcija į tokį vaiką buvo- "normalus vaikas, tik reikia pasikalbėti su mokytoja ir perspėti...".

Sunkiausia turbūt rasti kelią į vaiko širdį, ir kaip vaiką skatinti, kad jis darytų ko nori tėvai, ir kaip tėvai turi rasti priėmimą prie vaiko, kad vaikas iš viso norėtų tėvų nuorodų ir jas imliai priimtų, o nesijaustų taip kaip Jūsų minėtos merginos.

Apie hiperaktyvius: mano buvusios darbuotojos vaikas, jos teigimu, hiperaktyvus.
Ji vis pasakodavo, kad vaikas netelpa savo kailyje, kad jam reikia didesnio fizinio krūvio ir vsio takoje.
Kartą atsivežė ji tą savo vaiką į darbą. Ir mes visi likome be amo, nes vaikas, paklausus, koks jo vardas, spjovė moteriai į akis. Mama, tuo tarpu, net nesureagavo. Mat jos vaikas hiperaktyvus ir negalima jam nieko drausti
Kai būčiau liejus aš jam į šikną, būtų 3 dienas miegojęs stačias. Būtų pasibaigę visi jo hiperaktyvumai. Kartais mes, tėvai, padarome meškos paslaugą savo vaikams. Dabar tas vaikas eina į mokyklą. Ką pastebiu: nemėgiamas klasėje.
Kitas atvejis: ateina pas mane moteris su dukrele į namus. Soc. remtinos. Joms pagalbos reikėjo. Priėmiau kaip žmones. Ir ką - mažoji tik šast su visais batais ant fotelio ir laipioja. Mama nieko nesako. Vaikui viskas galima.
Tai patikėkit, užteko mano žvilgsnio ir trijų "švelnių" žodžių. Mergaitė atsisėdo, tapo rami. Ir taip išsėdėjo iki pokalbio pabaigos.
Mes labai dažnai nepastebime, kur mūsų vaikai elgiasi netinkamai. Nes svetimus pamatyti lengva. O vat savi tai jau dievo avinėliai. Todėl patys užauginame ragiukus. Gal nuo to ir prasideda...

Elvusia- nereikia taip kategoriškai, ne visi vaikai vienodi, ir ne visos mamos viską leidžia. Kol kas dar atskiriu kas yra kas. Mano vaikas niekam akių nedrasko ir nespjaudo žmonėms į akis. Nes po pirmo bandymo baigtųsi ne kaip.... Ir į šikną gauna. Nors apie tai juk net šnekėti garsiai nevalia. Vaikų teisės....

Byla, netaikiau jums. Nes nemačiau jūsų vaiko ir tikrai neturiu nuomonės.
Aš tik norėjau pasakyti, kad būna, kad tėvai, nurašydami vaiko hiperaktyvumui, nepastebi vaiko netinkamo elgesio.
Čia aš - ne išimtis. Nors maniškiai ir nebuvo jokie hiperaktyvūs. Bet labai dažnai mes toleruojame savo vaikų nekokį elgesį.
Na kad ir toks pavyzdys: vaikas staugia (dažni vaizdai parduotuvėse), nes jam reikia "kremo nuo visų pyragaičių". Aplinkinius tai veda iš proto. O mama nepastebi arba nenori pastebėti.
Arba, kas baisiausia, tada vaikui sako: va, eina teta, būsi negeras, atiduosiu. Jomajo, vaikas nesijaučia saugus.
Gal pakaktų vaiko paprasčiausiai nesivesti ten, kur daug pagundų ir nėra galimybės nupirkti. Arba, tada jau kalbėtis kalbėtis kalbėtis.
Na, ačiū dievui, mano vaikai užaugo be isteriškų griuvimų ant žemės ir žviegimo bei spardymosi. Bet ašarų yra buvę. Ir labai graudžių.
Bet mes, eidami į parduotuvę, iš karto būdavom susitarę, ko einam. Ar žaisliuko. Ar skanėsto. Ir koks tai skanėstas ar žaisliukas galėtų būti.
Gal tai, kad būsimas pirkinys būdavo aptartas, išvengdavau to žviegimo. Nežinau.
Man buvo didžiulis komplimentas, kai kartą auklėtoja pasakė: matosi, kad savo vaikams niekados nemeluoji. Vaikai juk šeimos veidrodžiai.
O klaidų auklėjant, turbūt, neišvengėme ir neišvengsime kiekvienas. Tik vienos klaidos turi pasekmes, kitos ne.
Beje, dabar jei auginčiau vaikiukus, daug ką daryčiau kitaip. Gyvenimiška patirtis...