Šeima, vaikai

Dar nepradėjo mokytis ir jau nebenori, kaip čia taip?

Ji nebenori mokytis šitos specialybės?
Ar tai tik pirmas šokas dėl to, kad iš namų reikia išvykti, kad sąlygos gyvenimo nekokios?
Taigi, kiek supratau, fuxų stovykla dar laukia.
maniškei fuxų stovykloje baisiai patiko, bet ji pas mane nenuorama, aš ją ir taip mažai matau. Kitą dieną po stovyklos išrūko į Palangą, rugsėjo 2-ajai žadėjo grįžti.

Manoji dabar fuksų stovykloj.
Ji labai dvejojo kai rinkosi kur stoti. Stojo į vet.mediciną. Sutiko pažįstamą, kuri baigė tą specialybę, ji papasakojo kad Lietuvoj Vet.akademijoj nėra jokios praktikos, turi vieną karvę ir avį, kai užsienyje yra fermos, ten praktikuojasi, pirmam kurse lygtai pradžioj praktika. Taigi, ta pažįstama sakė, kad nieko neišmoko, 5 metus mokėsi vet.medicinoj ir dabar stos į maisto saugą.
Na, dar per fuksų stovykla irgi davė suprasti, kad nėra jokios konkrečios praktikos mokslų eigoje.
Jinai pasimetus, nusivylus, sako, gal išeisiu lauk pirmam kurse. Jau lyg norėtų stoti kitur, bet neturi istorijos egzamino.
Nežinau, ir aš blogai jaučiuosi, kad ji nusivylusi. Taip sunku man.

Kažkaip tikrai nesinori tuo tikėti. Bet tikros ir daugiau praktikos , matyt, reikia susirasti pačiam (vet. klinikose pvz.). Šiais laikais daug kur taip yra.
Mūsų geriausi vet. gydytojai yra baigę veterinariją , o tai kur jie visko išmoko?
Gal reikia mažiau gandų klausyti ir įsitikinti pačiam. O dėl studijų užsienyje... mano pažįstama viena neseniai metė studijas Prancūzijoje (studijavo psichologiją), sakė, buvo siaubingai neįdomu ir labiausiai kas nepatiko, kad buvo labai mažai paskaitų.
Gerai kur mūsų nėra. Neseniai teko skaityti, kuo patrauklios medicinos studijos užsieniečiams Rytų Europoje. Žinote, koks vienas iš atsakymų- kad treniruojasi tikruose prozektoriumuose, o ne su silikonais, kas jau yra dažnoje Vakarų mokykloje. Tai vat. O jei ši specialybė tikrai traukia, tai manau, kad paruošimas tikrai bus neblogas.
Manoji, kai be galo kompaneiska, tai jai fuxų stovykla buvo pats tas įvadas ir studijų labai laukia. Matysim.

Ir dar. Manau, kad nusivilti ji turės teisę tada, kai jau bus "paragavusi" to mokslo pati, o ne iš nuogirdų.
Nebent pateisinčiau, jei suprato, kad tai ne jai.
Nes veterinarija, kaip ir medicina, mano šventu įsitikinimu, turi studijuoti tie, kam, tai yra prie širdies. Tik tokie žmonės tampa gerais specialistais.

Užjaučiu ir suprantu ką tai reiškia mamai.
Manoji baigusi magistrantūros 1 kursą pareiškė kad be reikalo stojo į magistrantūrą. Bet jau nebėra kur trauktis. Tik nusivylimas didelis. Bet aš manau kad diplomo ant pečių nešioti neteks. Išsilavinimas ir lieka išsilavinimu. Ką ten gali iš anksto žinoti, kur save sugebėsi pritaikyti gyvenimo vandenyne.
Aukščiau nosytę. Viskas bus gerai.

Nu gal pradės mokytis ir kitaip pasijus? Gal ta negatyvi nuomonė ją taip paveikė? Nepradėjus mokytis nereikia panikuot, juk specialybė tai nebloga. Su tokia specialybe ir užsienyje būtų specialistas. Ką ten , ta maisto sauga, mano giminaitės dukra studijuoja, per praktiką dirbo padavėja, o ir toliau padavėja darbuojasi po paskaitų.

Manoji visada labai dvejoja kai reikia ką pasirinkti, labai "parinasi", kai rinkosi mokykloj dalykus labai dvejojo, man todėl ta sistema labai nepatinka, nes žmogus 10 klasėj jau turi lygtai sau gyvenimą numatyti.
Kai pradės mokytis gal pasikeis jai požiūris, dabar labai nervinasi nes visam gyvenimui specialybę renkasi.
Na, žodžiu, matyt toks charakteris jos.
Sakė, hebra patinka, ir bendrabutis nors kambarys nekoks, sako, nieko. Tik dėl mokslo kankinasi. O ji kankinasi, tai ir aš labai pergyvenu.
Na, žiūrėsim. Manau, kad daugeliui yra panašiai, juk apsispręsti nelengva, baimė dėl ateities, ar gausi darbą baigęs, ne mums vieniems tokie rūpesčiai.

Kol rašiau, dar komentarų susilaukiau. Ačiū, merginos, už palaikymą. Net apsiverkiau. Ašaros kažkur viršuj man dabar.

Man ir atrodo, kad viskas bus gerai. O jei jau tikrai bus ne jos, tai tada ir galvos. Juk yra galimybė net vf vietos neprarasti.
Kai tą įsisamonins, kad viską galima keisti, tik noro reikia turėti, bus paprasčiau.
O kai lieki vienas, be artimųjų, tikrai pasidaro ir graudu , ir liūdna. Man net kelionės metu viešbutyje pirmą dieną būna bloga nuotaika, o praėjus savaitei, jau išvažiuoji kaip iš namų.

Taip, aš jai sakiau, kad taip būna.
Man lygiai tas pats, naujoj vietoj būna pradžioj nyku, paskui pripranti. Kai aš jau pasakiau bendrabutyje kad važiuoju, apsiverkė jinai, palikau apsiašarojusią.

Niu va kaip...
Kokie jos dar vaikai...

Manoji tai laukais, laukais nuo pat mažens. Todėl, nebuvo tokio skaudulingo išsiskyrimo. Bendrabučio negavome. Gyveno nuo pat pirmo kurso išnuomotame bute su drauge. Ir dabar ji laukais, ir laukais su savo skautais.

Prieš 18 metų ir aš buvau pirmakursė, ir po šiai dienai atsimenu pirmą dieną bendrabutyje, kai išvažiavo ir paliko tėvai mane vieną. Ar mama verkė-nemačiau. Iki tos dienos labai norėjau mokytis, o kai atvažiavau iš to strioko visi norai išgaravo Buvo aplinka svetima, namai toli, nė vienos draugės, na visiškai viena. Pirmas įspūdis buvo klaikus, jaučiausi labai vieniša ir nesaugi dėl ateities, bijojau, ir nieko nebenorėjau, tik apsisukus varyt namo. Dar pamenu ir dainą, kuri dainavo tik radiją įsijungus-buvo Šer, tik pavadinimo neatsimenu. Ir dabar, kai ją išgirstu, prisimenu pirmą dieną bendrike Na, bet čia tik tokia sunki pradžia. Paskui ir draugių susiradau, ir apsipratau, ir visai nieko buvo, galiu pasakyt
Taip kad Amadina, gal ir jūsų vaikui taip pat. Nenukabinkit nosies, viskas bus gerai, reikia tik laiko apsiprasti Pradžia visada sunki, kad ir patiems, pakeitus darbo vietą.

Man dabar tokia keista nuotaika, atrodo, kad tie 18 metų prabėgo kaip viena diena. Anksčiau girdėjau iš kitų žmonių kaip jaučiasi kai vaikas išvažiuoja bet nesupratau. Viena pažįstama sakė, kad jei būtų žinojusi kaip jausis, būtų džiaugusis kiekviena diena kol dar vaikas mažas, kol namuos. O mano bendradarbio dukra kai išvažiavo mokytis į Angliją (jau senai, prieš 5 metus, jau baigė mokslus ir ten pasiliko), vis prasitardavo kad labai sunku, labai pasiilgsta.

Sveiki. Prisijungiu ir aš į pasvarstymus. Priprasit, nors ir labai sunku. Aš prieš 4 metus išleidau pirmą sūnų. Pusbrolis pripasakojo kaip jis pirmą naktį turėjo pabėgti iš bendrabučio nes ten tik gėrimas, pinigų kaulijimas. Sūnų išleidau rugsėjo 1d ryte(kad nereiktų nakvoti pirmą nakty), su mašina važiavo pirmą kart vienas. Koks buvo nerimas, tai baisu...Tada net kompo pirmą savaitę nedėjom, sakom atims(prigasdino pusbrolis). Viskas labai gerai baigėsi, tik burbulas buvo išpūstas, tas pusbrolis didelis bailys ...Sėkmės mamom, nebijokit..nors ašaros riedėjo ir man...
Kai antrą prieš metus išleidau tai labai labai ramiai, nes kartu su broliu gyvent galėjo...
Kaip bus su dukra ...tai nežinau ...po 2 metų...

Aš net negalvojau kad taip sureaguosiu, niekada neverkiu, nesu jausminga, dėl savęs nepergyvenu, paliūdėsiu, paašarosiu, kad tik jai būtų gerai.

Aš ir nesu atrodo jautri, bet labai neramu buvo, SMS tik rašinėjau, bet ir sūnui buvo matyt neramu, nes jis pats man rašė viską ką veikia...Paskui kiekvieną vakarą tik per skype susirašydavom . Matydavau kada eina miegot..parašydavo kur vyksta.Viskas labai normalu, juk jie jau suaugę, tik mes dar skystos ir laikom dar mažais vaikais. Ar ne taip?

Galvoju paguosiu čia užsukusias mamas ir joms palengvės ir man gerai bus. Galvojau, kad man nereiks jaudintis ir vaiko niekur išleidinėt. Kažkiek žinojau, kad žvalgosi darbo užsienyje, bet maniau, kad dar negreit paliks tėvų namus. Šiandien grįžtu, o sūnus sako- " rugsėjo 9d. jau turiu būt užsienyje ir pradėti dirbt". Tėvas sako- " nu kam tau tie užsieniai, ar tau pinigų reikia? Va, kai bus šeima, vaikai, reiks didesnių pinigų, tada ir galėsi varyt". O aš sakau -, "juk tada reiks dirbt Lietuvoje ir tupėt su šeima, o ne po užsienius trankytis". Ir nesinori, kad važiuotų, ir norisi, kad pasisektų. Neįsivaizduoju kaip jis ten nuvažiuos, gyvens , dirbs, juk niekada nebuvo niekur išvažiavęs, net kelionėje užsienyje nebuvęs. Naminukas jis pas mus. Nu kaip bus liūdna, neįsivaizduoju. Paverkit mamos savaitę, o aš pratęsiu jūsų pradėtą darbą.

Manoji tik į Kauną išvažiavo, o jei į užsienį, tai iš viso nežinau kaip pergyvenčiau, bet, aišku, vaikui to nesakysi, tik savy pergyvensi ir galvosi kad tik pasisektų, juk mūsų nebebus kažkada, o vaikas turės pats apsirūpinti ir savo vaikus aprūpinti. Jau kiek iš Lietuvos išvažiavo, ir kaip tos mamos jaučiasi....