Siūlau išlieti agresiją!

Tas pats ir su manim, kaip sakant kas aplink supa dėl to ir sopa. Namie mama, dar jos brolį dieduką tenka man prižiūrėti. Todėl kai pamatau kažką tokio kaip ta laida, tai labai suspaudžia širdį, nu tiesiog negaliu žiūrėt kad tokie dalykai darosi. Atrodo svetimą tokį žmogų priimčiau, o čia vaikai savo tėvų nepriima

Gaila, kad Lietuvoje nėra normalių senelių namų, kur galima būtų oriai leisti savo senatvę. O tai parsidavei savo turtą ir išvažiavai ten gyvent, jeigu jau vaikai nenori priimt.

Yra tokių.......

Skaičiau diskusiją ir turiu pasakyti, kad ir kaip būtų baisu, bet nereikia pulti teisti vaikų. Išsiauklėję patys savo vaikus tokiais. Kai vienas vaikas nesirūpina, tada gal vaiko kaltė, bet kai šeimoje penki vaikas ir nėvienas nesirūpina tėvais, tada man klausimas - o kaip jie buvo išauklėti, kad taip atsitiko?
Juk tai pasekmė materealiai aprūpintos, bet dvasiškai skurdžios šeimos gyvenimo. Kai visko pilna, o va bendravimo su vaikais, nors minimalaus nėra. Jie auga matydami, kad viskas turi būti dėl naudos. Va tokie ir užauga, taip žiūri ir į tėvus. Kol kruta ir pinigų duoda, tai gerai, o kai suklumpa, na kam reikalingi.

Labas rytas. Nuo pat pradžių taip galvojau. O gal vaikai prifantazavo. Aš pati nemačiau. Ne mano nervams visa tai. Turbūt nabagą kokia mašina užtrynė ir švystelėjo po laiptais.... Juk sulipa ant kapotų tie kiemo katinukai pasišildyti. Toks gražus lakstė kieme. Kiek bandžiau aš jį prikalbinti, tai nepavyko. Juodas kaip angliukas. Prie namo kampų senutės juos šeria. Tai gal kam nervai neišlaikė tokios "netvarkos".

Yra normalių senelių namų, kuriuose netgi labai naminė aplinka, tik reikia tuo domėtis. Be abejo ši paslauga kainuoja, bet kai savo vaikams auklės ieško jauni tėvai, tai niekas net minties neturi, kad tai turi būti nemokama paslauga... ratas apsisuko- atėjo laikas tėvams atiduoti ką gavome: kažkas savaitinį darželį, klažkas močiutę ar kaimynę... kažkas savarankliškai namuose mokyklinio amžiaus laukė... tik bėda, kad šis laikas gali užtrukti ilgiau, nei vaikystė truko

www.lrytas.lt/?data=20130207&id=akt07_a11302...

Alternatyva senelių namams

Dėl socialinių įgūdžių, tai niekaip negaliu pamiršti savo charakteristikos. Buvo toji charakteristika rašyta, kai man buvo 10-11 metų. Paruošus vaiką atskirti nuo tėvų ir iš vidurinės mokyklos išgabenti į internatą. Bet kas man įstrigo, aš ją netyčia aptikau ant auklėtojos stalo su visa byla. Ten buvo parašyta kad vaiko tėvai girtauja, vaikų neprižiūri, o mergaitė t.y. aš ateityje bandysianti ta situacija pasinaudoti. O dėl socialinio sluoksnio/statuso, tai jau internate buvo išrėžta kad "obuolys nuo obels netoli rieda". Kažkaip nepasitvirtino tos išankstinės prognozės. Nors internato valdžiai tikrai nebuvau dovanėlė. Bet reikėjo kovoti už būvį. O mano vaikai, panašiai kaip ir daugumos turbūt. Labai jau mėgsta pamiršti savo socialinius įgūdžius. Labai smagu ir skalbinius mamytei parvežti, ir paprašyti kad kavos savaitgalį į lovą parneštų, ir t.t. . Bet gal jie man bent laiku sauskelnes pakeis kai to prireiks.

Tvarkingai kremavo,pasirūpino.O seserys siunta dėl turto,kad ne joms teko.O kur jos buvo anksčiau?
Reikės ir man senatvėje prie sexstantų šlietis.

Teko lankytis Vesejuose(Alytaus aps.) globos namuose.Nevaikščiojanti(98 m) teta gulejo. Patiko. Lankydavome bent 2 kart į mėnesį. Skirtingom dienom. Visuomet nuprausta pakeisti pampersai. Yra koplytėlė.Švaru.

aš turbūt senatvėj irgi norėčiau į senelių namus, jei jau pati nesugebėčiau savęs prižiūrėti, nenorėčiau to užkrauti savo vaikams, man užtektų kad atvažiuotų aplankyti, geriau vaikai kurtųsi savo gyvenimą, užuot vargę su manim

Aš tai dar negalvoju apie tai. Nes būsiu "vredna" senė.... Kaip bus taip bus. Tikiuosi kad šiame gyvenime dar pabūsiu šiek tiek ilgėliau. Nes dar taip ir negyvenau. Dar nebuvo laiko. Kai vaikai paaugs, tada... Bet tada, reikia , reikia, reikia.... Vai kiek daug dar visko reikia.

O kuo tai pasireikš, kai pradėsite "gyventi"? Lėksite laukais palaidais plaukais?
Mano "dar taip ir negyvenau" požiūrį pakeitė artimo žmogaus mirtis. Tas a.a. žmogus irgi vis atidėliojo "gyvenimą", nes vis reikėjo reikėjo reikėjo kažką padaryti... O paskui tas žmogus taip ir numirė, nepradėjęs gyventi.
Tada ir pasakiau sau:stop.
Džiaukis kiekviena minute valanda ir diena.
Nes ryt gali ir nebepasidžiaugti

Ir man tokia mintis atėjo...

Man ši mintis priminė vienos jumoreskos turinį per kažkokį humoro koncertą per rusu tv.
Tuinys buvo toks: du vyrukai turistauja rytų respublikoje, lankosi iš smalsumo senose kapinėse...vaikštinėja, skaito antkapius..."gimė 1890, mirė 1980, gyvėno 5 metus"..."gimė 1915, mirė 1989, gyvėno 7 metus"...klapsi akim, nieko nesupranta, sako, reik išsiaiškint, juk idomu, nueina pas sargą. Sako, geriamasis, kaip čia suprasti? O senukas atsako: ko čia nesuprast? gyventi yra viena, o GYVENTI (pakyliai, su tokiu kaukazietišku akcentu ir pakeltu pirštu į viršu) yra kitką. Turistai nuliūdo...vienas patamsėjusiu veidu tyliai draugui sako: kai aš nudvėsiu, parašykit "mirė taip ir negyvėnęs".

Pritariu. Turiu anytą, kuri dabar labai geroj įstaigoj. Pas ją dimensija (kitaip-silpnaprotystė). Visokių yra nuomonių iš giminių - "kaip jūs šitaip?", "vaikai turi prižiūrėt", "išvarėt iš namų" ir dar daug daug girdėta. Bet pasakysiu trumpai - kiekvienam protaujančiam žmogui yra skaudu, gaila ir dar visokių jausmų kyla susidūrus su šia problema. Bet tik arčiau pažinę šią bėdą gali suprasti kodėl yra priimamas sprendimas sergantį neadekvatų artimą žmogų apgyvendinti slaugos įstaigoje.

aš tai manau kad pradedu po truputį vėl GYVENTI

Pirmosios partijos senelių iš Vokietijos jau pasiekė Rumuniją ir Vengriją. Vokietijoje slaugos paslaugos subrango, o ir slaugytojų nedaugėja. Nu gal ten su kalba būtų ne kas tose šalyse, bet pagalvojus koks skirtumas, jeigu tu bambėsi čia į tave nekreips dėmesio ar ten. O vaikai , jeigu atbildės, tai irgi koks skirtumas ar tiesiai iš lėktuvo ar iš anapus gatvės. Taip , kad ,vovere ,labai nesitikėk , prisikurs senelių namų prancūzams ar vokiečiams Lietuvoje ir bus basta mums.

nu aš tikiuosi kad pati savim galėsiu pasirūpinti iki gyvenimo pabaigos ir nereiks man tada senelių namų, tupėsiu tarp savo karvių ir galėsiu bambėt ant jų

REIKIA džiaugtis kiekviena minute, kurią gyvename dabar pat, svajoti ir pildyti savo svajones DABAR, neatidėlioti, nes rytojau gali paprasčiausiai nebūti.
Mano šefas vis mėgsta pavaikyti jaunimą, visada sako jiems "pensijoje ilsėsites" o jeigu iki pensijos neteks gyventi, kas tada?