Siūlau išlieti agresiją!

Voge, nese ir veze kas tik prieidavo ir galedavo pavezti.
Ir jokiu nuostolingu imoniu nebudavo.

Pala pala :)
Juk jūsų niekas negalėjo priversti nurašyt tą kabelį.
Nebent pati norėjote
Žinoma, eidavo darbų vykdytojai su šampanu, suomišku likeriu ir rūkytais unguriais
Bet tai buvo mano valioje, nurašau, ar ne.
Ir net direktorius negalėjo įtakot.
Sąmatoje nėra konkretaus kabelio, ir "čiau bambino" .
Nebent ungurys labai riebus ir skanus

Irute78, reikėtų skirti du esminius dalykus: sovietmečiu buvo valstybinis turtą (kapitalas), už kurio grobstymą buvo baudžiama labai griežtai, net iki sušaudymo. Šiais laikais yra ir valstybinis ir privatus kapitalas. Kaip matome už valstybinio kapitalo iššvaistymą praktiškai nėra nubaustų, nes nepavyksta surasti konkrečių kaltųjų, o privataus kapitalo juk patys savininkai iš savęs nevogs?

Ar ta buhaltere vaziuodavo paskui ta kabeli ir matydavo kur ji veza? Jis budavo irasytas nurasymui, o kur jis nukeliaudavo tai buhaltere tikrai nemate.

Oi, oi, dabar TIKRAI to nebėra
Mąstai kitokie.
Europietiški.
Kur struktūriniai, kur europiniai...

Net gi buvo toks posakis: kiek trūksta pasiimk.
Pvz. maisto ar lengvojoje pramonėje darbo užmokestis buvo pats mažiausias? Kodėl, o todėl, kad tiek maistą tiek ir lengvosios pramonės gaminius galima lengvai parduoti ir taip trūkstamą dalį pinigų prie algos pasidaryti

As nei tada nei dabar nieko nesusikombinuoju, gal kartais dukrai ka nors atsvieciu ant imones popieriaus.
Todel nesigincysiu.

Mano kaime visi gėrė grietinėlę iš pieno kombinato, rengėsi tik vietinio trikotažo gaminiais, smaguriavo alų statinėmis, valgė "Maikopo" dešrytę iš vietinio mėsos kombinato...
Vaje kokia skani buvo.
Ir kur ji dingo

O aš tiksliai žinau, kad Malaizijos keleivinį lainerį numušė Donecko Liaudies banditai.
Nes netiesiogiai tai pripažino Vladimiras Vladimirovičius Putleris. Šiuo atveju aš juo tikiu.
Iš kur toks įsitikinimas? O jūs žiūrėjote V.V. Putlerio kalbą iš liepos 20d. į liepos 21d.(iš sekmadienio į pirmadienį) ? Gan keistą laiką pasirinko- puse pirmos nakties, įrašas be klausytojų.

Prisiverčiau peržiūrėti įrašą pirmadienį ir supratau: tai prisipažinimas. Jau vien laikas daug ką pasako: pusė pirmos nakties, kankina nemiga ir, ko gero, kiekvieną naktį. Dar kažkas liko, kas vadinasi sąžinę, nors ta sąžinė buvusio KGB pulkininko, bet vis šis tas. Pasakė , kad Ukrainai tenka politinė ir moralinė atsakomybė už viską, kas įvyko. Ir jokių kaltinimų , kad Kijevas numušė lėktuvą- tokio lygio žmogus žino daug ir jis žino, kas kaltininkas. Priešingai, nei valstybinės TV kanalai, kuriuose tik ir svaigsta: numušė Kijevas ir viskas.

Štai taip-tai prisipažinimas. Kaip prezidentas, jis negali pasakyti tiesiai, bet kas norės –supras. Ir šita kalba buvo skirta užsieniui. O propaganda ir kliedesiai per valstybinius TV skirta vidaus naudojimui, saviems zombiams. Juos juk reikia išlaikyti reikiamoje formoje, jiems reikia Novorosijos.
Dar prisiminkime, kas buvo tik numušus lėktuvą. Praėjo 20 minučių ir Putleris skambina JAV prezidentui ir „informuoja“ Obamą apie katastrofa. Nors lėktuvas ne rusų ir nukrenta UA teritorijoje, ir keleivių rusų nėra. Keistas skambutis, manau, turėjo dalis pokalbio skambėti taip: „ Žinai, mano Donecko debilai numušė keleivinį lėktuvą, bli@t...“
Nematytas negirdėtas atvejis, kai susirenka Kremliaus vadovybė ir posėdį pradeda tylos minute, pagerbdami kitoje šalyje nukritusį, svetimos valstybės lainerio žuvusius keleivius tarp kurių nei vieno ruso.

Prieš tai Maskvos metro žuvo 23 žmonės. Putleris pareiškė užuojautą žuvusių giminėms, bet neinformavo JAV prezidento ir Rusijos gyventojų. Ir nepagerbė tylos minute prieš vyriausybės posėdį žuvusių Rusijos piliečių, Rusijos teritorijoje, sostinės metro.
Kodėl toks, iš pirmo žvilgsnio, keistas ir nepriderantis Vladimiro Vladimirovičiaus Putlerio elgesys?
Taigi.

Pabandykime įsivaizduoti, apie ką šnekasi Vladimiras Vladimirovičius Putleris telefonu su Obama, Merkel...

V.V. Pu gulėjo ant didelės lovos ir įtemptai bandė galvoti. Bet veltui, galvoje sukosi tik viena mintis: „Pakars už kiaušiniu...“
- Ką daryti? Ką daryti?-kartojo Pu mintyse.- Nuleis juk, kaip tualete vandenį, niekšai. Nuleis...

Staiga pasigirdo telefono skambutis. Pu staigiu judesiu pakėlė ragelį ir susierzinęs pasakė:
- Koks gyvulys?
- Hail, zer Vovka,- pasigirdo malonus moteriškas balsas.- žiūrėjai JT Saugumo Tarybos posėdį?
- Žiūrėjau,- susierzinęs atsakė Pu.- Kam patikės atlikti katastrofos tyrimą? Aš norėčiau...
- Vovka, koks tyrimas?- nusijuokė ragelyje. – Pas mus yra foto, video ir savanoriškas tavo idiotų prisipažinimas. Todėl tau dabar svarbu ne kas atliks tyrimą, bet kaip.
- Ir kaip?- pasidomėjo Pu.
- Štai čia yra vienas klaine momentas. Pavyzdžiui, mums atrodo, kad pas jus nepagrįstai brangios dujos...
- Supratau, išsiaiškinsime,- pažadėjo Pu.
- O kaip dėl naftos? Nafta visame pasaulyje dabar pinga...
- Aišku,- atsiduso Pu,- Peržiūrėsime...
- Mmm...- pauzė ragelyje.- O kas dar pas jus yra?
- Neprisimenu,- pamelavo Pu.- Klausyk, trečia nakties. Rytoj pabaigsime kalbėti.
- Gut,- sutiko ragelyje.- Man iki ryto kaip tik paruoš ataskaitą apie jūsų šalies naudingas iškasenas. O tu pagalvok apie kainas, mes juk draugai ir partneriai.
- Pagalvosiu,- pažadėjo Pu ir numetė ragelį.

- Na@ui tokius partnerius,- nusikeikė ir staigiu judesiu sudaužė įrėmintą Merkel nuotrauką, stovėjusią ant paauksuoto staliuko lovos priekyje. Staiga telefonas vėl suskambėjo.
- Alio? – atsargiai paklausė Pu, pakeldamas ragelį.
- Hello, Vovka,- pasigirdo linksmas balsas.- Barakas prie ryšio. Kaip reikalai, xorošo?
- Piz@ovato,- nusikeikė Pu.- Tau ko?
- O, geras klausimas,- apsidžiaugė ragelyje.- Tu jau žinai, kad pas mus yra ir foto, ir video, ir audio, ir du FSB liežuvius iš Donbaso mums atsiuntė Kijevo boys. Vova, mes išleidome krūvą dolerių ! Vien skrydžiai šen bei ten...
- Kiek ?- tiesiai paklausė Pu.
- Bet kuriuo atveju liksi skolingas,- paguodė.- Bet nepergyvenk, visko iš karto atiduoti nereikės. Viską išdėstysime , pradžiai, 50 metų laikotarpiui... Beje, o ką tu galvoji apie Asadą?
- Bjaurybė jis paskutinis,- atsakė Pu.
- Teisingai! – pagyrė jį. - Matai, mes jau randame bendrą kalbą. Mūsų santykiuose, pagaliau, tapo labai draugiški, tikra perkrova...
-Ei,- Pu susinervinęs numetė ragelį. Bet telefonas tuoj pat atgijo, pranešdamas apie sekantį skambutį.

- Barakai, aš viską supratau,- sušuko į ragelį Pu.
- Koks dar bardakas?- nustebo kitame gale.- Tai aš, Aleksandras Grigorivičius, kuris ir Lukašenka.
-Na, labas,- pasisveikino Pu.- Ko tau nesimiega?
- Man dėl jūsų neramu, Vladimirai Vladimirovičiau,- užtikrino jo balsas.- Juk mes tampriai esame susieti ekonomiškai, politiškai. Aš juk artimiausias sąjungininkas...
- Meluoji,- grubiai nutraukė Pu.- Aš tave, tarakone ūsuotas, kaip nuluptą pažįstų. Juk meluoji...
- Kaip galima?- įsižeidė ragelyje.- Kaip galiu meluoti žmogui, kuris artimiausiam sąjungininkui padidino finansinę pagalbą, sumažino kainas naftai. Už tokį žmogų aš kaip siena stovėsiu!...
- Ar nupušai, ar ką?- suriaumojo Pu.- Aš tau skolingas ką?
- Ne, na kodėl?- įsižeidė ragelyje.- Rusijai reikalingi sąjungininkai, o daugiau niekas nesutinka...aš pasidomėjau.
- Eik... žinai kur?
PU padėjo ragelį.

-Ir šitas bjaurybė ten pat...
Bet telefonas net nemanė nutilti.
-Alio ?
- Čia Pulina? Se Cinpina ant laidos.
- O Putino nėra,- pamelavo Pu.
- Kaip nėras? Kodėl nėras?- nustebo ragelyje.- O su kuo manęs galis pakalbėtis Sibiro žemių klausimas?
- Nežinau,- Pu gužtelėjo pečiais.- Gal su Obama...
- Su juo jau,- nusijuokė ragelyje.- Jis leido.
- Sumauti amerikosai,- suvebleno Pu.
- Kas, kass?- pasitikslino ragelyje. Pu užsimojęs šveitė telefoną į sieną ir nuvirto ant lovos.
„Pakarti už kiaušinių maža. Vienareikšmiškai maža...“ – dingtelėjo mintis. Staiga į miegamojo duris pabeldė.

-Kas ten?- nustebo Pu ir išsitraukė iš po pagalvės mauzerį.
- Tai Dimosikas,- tyliai pasigirdo už durų.. Pu su palengvėjimu atsiduso ir paslėpė pistoletą atgal.
- Tau ko tokiu laiku prireikė?
- Turiu Rusijos išgelbėjimo planą,- tyliai pranešė balsas.- Mes su vaikinais pamastėme... Jei jūs prisiimsite sau visą atsakomybę ir išeisite...
- Su vaikinais, sakai?- piktai sušnypštė Pu.- Vadinasi, kai jus iš mėšlo traukiau, man užpakalį laižėte, o dabar į mano vietą taikote? Išgraužkite!
Pu staigiai išsitraukė mauzerį ir nesitaikydamas iššovė durų link. Kulka duris pramušė kiaurai. Anapus durų šūktelėjo ir sudėjavo.
-Aš jums, niekšai, parodysiu ! Visiems parodysiu,- bambėjo Pu, spausdamas pistoletą prie krūtinės ir svirduliuodamas į šonus. – Jūs dar prisiminsite, kas tai yra Stalinas ir Gulagas...
Ir taip jis prastovėjo svirduliuodamas iki pat ryto, įsmeigęs paraudusias akis į kulkos pramuštą skylę duryse, kažką burbuliuodamas sau panosėje...

Ir niekas nešaudė, jei koks 200 - 300 žmonių, iš 1500 žmonių mėsos fabriko, dasidurdavo kas mėnesį po 50 - 100 rublių prie algos.

O dabar šaudo

ABA2, iššokai kaip Pilypas iš kanapių su savo postu

Man niekada nekilo jokių abejonių, kad lėktuvas buvo numuštas DLB. Juk rusas į Donecką neatskrido paleisti raketos

Gal ir būtų juos sušaudę, jei jie neturėtų stogo - ekonominės milicijos darbuotojų

Yra viena iš "Žiežmarių mėsos" produkcijos labai panaši į buvusį "Maikopą". Vytinta "Žiežmarių" dešra. Neseniai atradau.
www.ziezmariumesa.lt/index.php?option=com_virtuemar...
Mūsų kaimuke "Žiežmarių mėsos" produkciją randu tik turguje arba pas smulkiuosius prekeivius, mažse krautuvėlėse.

Dabar turbūt girežčiau yra, labiau kontroliuoja, dabar ir kitos drausminimo priemonės, ir įmonės daug mažesnės. O struktūriniai, europietiški fondai, tai vėl plati tema.

Jei koks nedidelis mėsos fabrikėlis, su 50 žmonių, vedėjos ar kiti atsakingi asmenys pakontroliuoja, pateikia buhalterijai, medžiagų sunaudojimo aktus, ir gal turi kokias programėles, kad lengviau nurašymus pasidaryt ir sutikrint ar nėra švelnių nuvogimų.

Ačiū, ieškosiu
Nors mano kaimas tolokai nuo Žiežmarių, bet gal....
Va - RADAU Mama ten gyvena.
Prašysiu, kad nupirktų

Kadangi aš vedžiau tarybinę kolūkio buhalteriją, tai "pasiimama" buvo kitaip. Kas "ant ko sėdėdavo". Kas atsarginių dalių sandėlyje, kas naftos bazėje, kas grūdų sandėlyje ar fermoje. Žiūrėk žmogus neturi paršavedės, o paršelius parduoda.... Arba, niekas mėnesį laiko nematė kokio traktoristo darbe, bet atlyginimas jam tvarkingai priskaičiuotas. Ir jis jį net pasiima.
Arba, kelių transporto inspekcija nepriima ataskaitos, nes joje nėra nurodytų 15 Minsk motociklų su priekaba.... O kad jie likę tik popieriuose, tai joks inžinierius nežino.... O kolūkio pirmininkas taip pat nieko nėra apie tai girdėjęs...

Aš savo paslaugas teikiau 350 darbuotojų turinčiai statybinei organizacijai.
Na ir pagal išsilavinimą esu - "inžinierė-ekonomistė" baigusi VISI.
Man tai buvo taip miela, taip sava...
Bet žinau, čia tik "per jaunystę"

Aš irgi galvoju, kodėl dabar viskas atrodo kitaip. Bet juk viskas kitaip ir yra. Per 26 metus tikrai nepajaunėjau. Valstybėje situacija pasikeitė iš esmės. Jau kai mus "darbino", mūsų niekam nebereikėjo. Nes buvo pradėtas etatų mažinimas ir visų pirma buvo nutarta sumažinti buhalterių ir valytojų etatų. Bet, nepaisant to, dirbti buvo gera. Jauteisi reikalingas. Gerbiamas. Svarbus. Nebuvo tos tokios aršios konkurencijos tarpusavyje. Nors... Buvo visko. Juk kolektyve kur dominuoja moterys, vargu ar kitaip begali būti. Tada žinojau kam dirbu ir kodėl. Žinojau kad mano darbas itin svarbus. Kad daug kas priklauso nuo to ar aš spėsiu laiku pateikti ataskaitas.
O dabar, tenka įrodinėti kad buhalteris dirba savo darbą, kaip ir visi kiti įmonės dirbantieji, ir taip jis prisideda prie įmonės veiklos tęstinumo, ir kad ne buhalteriui reikia tos įmonės, o kad įmonė stokojo buhalterio paslaugų, todėl jį ir įdarbino. Et, ką čia ir šnekėti.
Turbūt praeitis visada gražesnė todėl, kad joje mes buvome jaunesni. O dabartis graži, nes turime prisiminimus. Galime savo jaunimui papasakoti įvairiausių kuriozinių nutikimų iš darbinės patirties.

Jūs visiškai teisi