Plepalynas

oi kaip gerai kad maniškės atskirai miega

Mūsiškei lūžis buvo, kai suremontavom jai kambarį, baldus naujus nupirkom, žaislyną sutempėm. Be to, vis tiek šalia tėvų kambario.

Maniškei buvo gal 2m, kai atiteko mums antras kambarys, tai ji ateidavo su savo "turtu" pas mus ant sofos prisiklausydavo pasakų, dar padainuodavom, o tada jau sakydavo:" Aš jau eisiu į savo lovytę" :))), susirinkdavo turtą ir išeidavo.

Noriu paplepėti. Kankina nerimas. Siaubingas nerimas. Bijau suklysti.
Kalbu apie štai ką : alytusplius.lt/naujienos/%C4%AF-gatv%C4%99-i%...
Buvome susitikę. Mažoji tiesiog įsimylėjo šią šunytę. Ji kiek metų jau pas mane prašo šuniuko.... O aš bijau. Bijau nes šunelis liks man aptarnauti. Vedžioti. O aš to visai nenoriu. Ir vaiko gaila...

na apsispresti tik jus galit :)
bet kokia graži kalytė

mes priglaydėm katinuką, benami prie vyro darbo kažkas numetė, net valgyt nemokėjo, o dabar koks katinas, ir vis į ji pasižiūri ir taip gera ant dušės kaipagalvoji kad išgelbėjai ji nuo valkatavimo :)

tik pas mus nuosavas namas, tai ir katinukai ir šuniukai patys eina į lauką ir pareina :)

Labai protinga kalytė. Prieš ką nors darydama, atsisuka į šeimininkę ir žiūri, tarsi atsiklaustų ar ji gali taip elgtis. Tik dar daug ko bijo. Šiandien pamatė vieną mergaitę su šokdyne ir puolė loti. Sakė kad iki šiol nebuvo balso parodžiusi. Kai tos mergaitės paprašėme paslėpti savo šokdynę, nurimo.

o kaip su alergija?

Kaip visada. Tai atlėgsta, tai vėl paūmėja.
Visą naktį nemiegojau. Šiandien turi atvesti "pasipratinti" šunelį. Kokia aš kvaiša! Mergaitė laiminga o aš....

oj Byla, žinok ir man akyse tą kalytė, :)

Bet niekas daugiau neatsiliepė dėl tos kalytės. Niekam nereikalinga. O labai protingas padarėlis. Tik su juo dabar reikia dirbti, ir galima išsiauklėti ir turėti labai protingą šunelį. Labai smalsi. Viską stebi. Bet prieš ką nors darydama vis žiūri klausiamu žvilgsniu į dabartinę savo šeimininkę.

Įkišiu ir aš savo trigrašį. Nors, dantis sukandus, norėjau pratylėti. Nes savo nuomonę šiuo klausimu jau buvau išsakiusi.
Sorry.
Byla, nieko prieš Jus asmeniškai neturiu. Bet Jūsų patirtis su gyvūnais byloja, kad ta kalytė nėra tikra, kad tai paskutiniai jos namai.
Todėl, manau, pagalvokite labai ir dar kartą labai. Gyvūnai irgi turi širdį. Ypač šunys. Jiems šeimininkas - Dievas. Ir, jei vieną dieną tas Dievas nutars, kad šuo visgi trukdo jam ir jį atiduos kitam, šuniui tai baisus stresas ir išdavystė....
Gyvūnai moka net verkti. Ir, įvertinus, kad kalytei kokie 2 metai, Jūs įsipareigojate ja rūpintis mažiausiai 10 metų. O gal net visus 15-18.
Spręsti Jums. bet nesinori paskui, po kiek laiko, rasti gyvūnų globėjų puslapyje šitos kalytės nuotraukos. Kaip kad buvo su Jūsų katinu.
Rašau nepiktai. Tik, Jūsų vietoje, labai gerai pagalvočiau.
Pavyzdžiui, aš šiuo metu nepriimu naujų gyvūnų. Nors širdis plyšta, matant tas išduotas akis.....
Matau, kad nebegalėčiau pasirūpinti didesniu kiekiu.

Man jos tikrai gaila, bet negaliu savęs įsivaizduoti globojančios šunį. Niekaip.
Tik ką daryti su vaiku?

kažkada toki komentarą gavau kai katinuką norėjau priglausti, bet va turim katinuką ir džiaugiuosi jo
o katinų nemiegstu

Nelyginkim katinų su šunimis. Katinas toks sutvėrimas, kad gali išgyventi ir be didelių meilių.
Pas mane jie yra šeši šiuo metu. Ir tikrai ne kiekvienas gauna to švelnumo. Fiziškai nėra laiko. Jiems svarbu, kad būtų švarūs guoliai, turėtų maisto ir vandens ir išvalyti tualetai.
Toliau jau jie susidėlioja patys, kas kur ką veikia. Kuris nori pasiglaustyti - neatstumiamas. Ir vakar vakare kol mezgiau , net du plaukuotieji sėdėjo ant kelių.
Šunys kitaip. Jiems reikia konkretaus dėmesio būtent jam.
Kai vyras grįžta iš darbo, šunys nepasidalina jo dėmesio. Aliarmas kokioms 10 minučių garantuotas. Ir taip kasdien. Jei paglosto Lapę, Jorkas stumia ją į šoną. Ir atvirkščiai. Tada juokiamės, nes jam tenka laviruoti :)))) Kurį kada glostyti, kad nekeltų pavydo scenų.
Su šunimis reikia kalbėtis. Na, o kur pasivaikščiojimai?
Kasdien. Lyja, sninga, speigas......, turi eiti. Ir einam. Kasdien. Po kelis kilometrus.
Dar vežam į pievas kailius išpurtyti.
Bet kokie mielybės tie keturkojai . Neįsivaizduoju savo namų be plaukuotųjų......

na taip mes ir turim šuniukus du,bet kai nuosavas namas ir kiemas, tai man vėl kitaip atrodo , kai jie kada nori ateina, kada nori išeina. Šuniukai taip dėmėsio nori

Jei turėčiau namą ir savo kiemą, tada kita kalba. O čia butas, ir tas ankštas, byrantis....
Vis dėlto, nereikia daryti ko nereikia. Jau šimtą kartų apie tai kalbėjome. Bet vis neatsilaikau prieš mergaitės įkalbinėjimus. Bet negaliu taip neatsakingai elgtis nei savo nei gyvūnėlio atžvilgiu. Kad ir kaip norėtųsi kad vaikui būtų gera.
Ta kalytė žiūri į akis klausiamu žvilgsniu "ar tu manęs nepaliksi", o ką gali atsakyti? Žinoma, pradžioje ketinimai patys geriausi, bet susidūrus su realybe, tie ketinimai ima kisti.
Šuniui reikia laiko. Tą jau supratau. Aš jo tikrai neturiu. Laisvo laiko neturiu. Niekaip. Nes viską turiu suspėti viena. Taigi.... Gaila, bet tenka susitaikyti su realybe. Šuo ne man. Nes vaikas pasidžiaugs kurį laiką, ir gyvūnėlis liks mano rūpesčiu.

turite su vaiku kalbėti ir kaip nors išsiaiškinti kad nėra galimybės bent jau šiuo metu. aš saviškėm pasakiau kad kol kas gyvūnų nebus ir viskas. tai paklausinėja laikas nuo laiko, kaip sakant pasitikrina, bet kol kas ramu. laukiu kad paaugtų, tada bandysim kažką įsigyt galbūt, aš asmeniškai nenoriu bet vaikams reikia

o gal galit susititarti su tą laikina globėja kad pabandysit pvz palaikykit savaite o gal ir 3 dienų užteks apsipresti

tai juk Byla, alergiška

Atleiskit, bet kiek JUMS metų