Plepalynas

Uch, kaip tu čia plačiai išdėstei

Prašom. Pavyzdžiui žmogus darbui skiria 8 valandas paroje, 8 valandas miegui, lieka 8val. kitai asmeninei veiklai. Ir jei darbas suteikia tik neigiamas emocijas, nepasitenkinimą, pykinimą, tuomet belieka likusias aštuonias valandas paskirti tokiai veiklai - kuri atsvertų tas blogas emocijas ir nuteiktų optimistiškai. Tada gal mažiau šansų susirgti neurozėmis.
Tikriausiai girdėjot tą posakį - matai arba pustuštę arba apypilnę stiklinę. Lygiai taip gali žiūrėti ir į darbą. Arba pasistengsi pamėgti savo veiklą, arba nuolat bambėsi, nors vistiek nieko neketini/negali keisti.

Visiems linkėčiau pamėgti bet kokią savo vykdomą veiklą

Gerai būtų kad visi buhalteriai iš tų 8 val darbo galėtų pragyventi, tačiau taip juk ne visiems pasiseka. Gi atidirbę darbe vėl puola namie tvarkyti kitų įmonių apskaitą. Tai kiek gi lieka laisvo laiko iš tų 8 val asmeninės veiklos?

Sakote, galima pamilti ir akmenuką bate?
Nius.... Psio... Sodrai 10 išsiunčiau. Ir einu nafik nuo dėžės. Šiandien užteks.
Eisiu pasižiūrėti kaip vaikai baseine turškiasi.
Šiaip tai, taip užsimaniau kur šilta.... Į kokią Turkiją. Ištekėčiau į haremą....

Ką ten žiūrėt, lysk kartu į tą baseiną

tos 8 valandos buvo tik pavyzdys, jei dirbi ilgiau - vadinasi sutrumpėja malonumų laikas
P.S. Akmenuką iš bato galima sustojus gražiai išsikratyt

O taip bac ir paveda tau haremo apskaitą vesti.

Ir dar ištisą parą

Merginos, pasidžiaukim, kad turim ką ir kur rašyti .
Jei situacija nepatinka - ją reikia keisti. Jei nėra galimybių pakeisti- reikia pakeisti požiūrį į tą situaciją. O jeigu nieko net neketinam keisti - neverta gaišti laiko tuščiam bumbėjimui

Apie tai nepagalvojau kai pas mane įmonė tik viena, ir su ja sunkiai spėju suspėti viską, tai man į galvą netelpa kolkas, kaip reikėtų dar su keliomis susitvarkyti. Na bet su metais, gal protingesnė darysiuos ir pas mane įmonių padaugės bet kolkas 46 deklaracijos per mėnesį man baisiai daug skamba juk be deklaracijų dar kiek darbo

Tiems kurių galvoje chaosas, kurie jaučiasi "nesavo rogėse", kurių širdys kupinos neapykantos savo profesijai, kurie jaučiasi pasimetę ir tarsi užburtame rate, siūlau pasikalbėti su savimi. Taip taip pasikalbėti su savimi, patikėkite labai padeda.
Taigi, sąmoningai skirkite pašnekesiui valandą laiko, išjungiate telefonus ir internetą, atsiverčiate švarų Word lapą ir užduodate sau klausimą:"Kaip aš jaučiuosi? Parašius nuoširdų atsakymą,kils kitas klausimas - iš naujo atsakymo - dar kitas klausimas ir t.t. Kas mane slegia? Ko aš labiausiai bijau? O ko labiausiai noriu? Kaip atrodytų tobula mano diena? Kas priklauso nuo manęs jau šiandien? Ką aš galiu keisti jau dabar? Kokį mažiausią žingsnį tokios ateities link galiu padaryti? Kada galiu jį padaryti?
Toks atviras pašnekesys su savimi išgrynina labai svarbius dalykus, kurių nepastebime kasdienėje rutinoje.

Mano tobula diena atrodytų gražiuose namuose ant jūros kranto šiltame krašte, pavalgius omarų išsitiesti prie baseino šezlonge.

Mano tobula diena kai visą dieną neišlipu iš lovos, geriu kavą ir mėgaujuosi knygos draugijoje

O aš niekada nesusimąsčiau, kokia man būtų tobula diena Rimtai

pats laikas susimąstyt, o man ir dabar beveik visos dienos tobulos

Gal man kas paaiškins, ką olimpiadoje veikia mūsų slidininkai-paroolimpiečiai?

Palaiko olimpiečius

Jiems juokinga
www.delfi.lt/sportas/socis/lietuvos-slidini...

Aha, nėra pas mus nei kalnų, nei sniego, nei ledo, pinigų išvažiuoti ir treniruotis kitur irgi niekas neduoda, - tai ko mes iš jų galėtume norėti? Reikia džiaugtis, kad išvis dalyvauja - juk irgi tam tikrus normatyvus turėjo įvykdyti...

Aš tai norėčiau turėti tobulą vakarą, ar tobulą rytą, kur sporto klubiuke ar kt.