Akimirka

Elste, nuoširdžiai linkiu pačiai suaugti ir subręsti. Pliurpi čia nesąmones. Gal pasiieškok tinkamesnės temos savo pykčio iškrovoms ?

o kodėl gi aš pykstu???? Įdomu kam čia pykčio protrūkiai
Labai ramiai ir filosofiškai rašau savo mintis.

Įsikišiu...
Kaip ten bebūtų, bet čia Elstė jau niekuo dėta...
Jei pikta liga puola ir suaugusius, ir angelėlius - nekalti mes, aplinkiniai...
Ir Elstė čia nekalta...
Ji tik konstatavo faktą - kad ne mums spręsti - "už ką?", kad ir kaip norėtume suversti kaltę kažkam...
Sprendžia - kažkas TEN (vadinkime kaip norime - Dievas, Likimas, karma...)
Labai gaila, bet mums - to niekas nepasako...
Todėl - gyvenkime taip, kad po to nebūtų skausmingai skaudu už betiksliai praleistą laiką...

Ačiū, Girele, už supratimą
O tai atrodo, kad aš čia didysis šėtonas ir visiems nelaimes siunčiu.
Kažkaip keistei kitiems čia atrodo

Va su tuo tai sutinku 100 proc. Esu bedievė, tačiau nesu netikinti. Tikiu likimu - jį kiekvienas atsineša gimdamas. Tik nesuprantu, ar eina jį kaip nors palenkti, pamaloninti, ar atsinešei ir viskas, nieko pakeisti nebeįmanoma...

ko gero, kad neįmanoma... Ką atsinešei, tas tavo.
Jeigu būtų įmanoma, visi gyventume sveiki, gražūs iki begalybės metų...

Kažkas iš pasaulio protingųjų yra pasakęs, kad žmogus yra savo likimo kalvis.
Aš pati manau, kad optimistas tiki, jog savo likimą valdo pats; pesimistas - kad nieko nebepakeisi, jei lemta - tai ir nutiks, neverta varginti... Viskas priklauso nuo požiūrio.

Gal taip. O gal ir ne. Juk vaikai tokio požiūrio neturi. O miršta...
Gal vis tik tai tikrai karma?
Esu giliai įsitikinusi, kad gyvename ne vieną kartą, kad naujai užgimę paprasčiausiai neprisimenam buvusių gyvenimų, tačiau iš jų atsinešame tą kažką - gera ar bloga...
Yra nustatyta, kad vaikai iki 6 metų amžiaus gali prisiminti savo buvusius gyvenimus, tik reikia mokėti juos prakalbinti.
Pati esu su tuo susidūrusi. Mano jaunėlis vaikystėje buvo labai įdomus vaikas. Jis man kartą ir papasakojo, kaip jis kažkada gyveno.
Žinot, galvočiau, kad vaikas šiaip fantazuoja. Betgi papasakojo tokių dalykų, kokių 3 - 4 metų vaikas tikrai nesugebės išsigalvoti, o ir kai kurie faktai - ne vaikiškų fantazijų vaisius...

Gyvenimas labai keistas daiktas - kuo mažiau iš jo nori, tuo daugiau gauni. Bet vos tik pasidžiaugi kiek daug visko turi - žiūrėk ir netenki.

Nepergyvenk, aš čia irgi daugeliui nepatinku. Iš manęs jau nieko nenulipdysi.

Kaip nebūtų keista - aš -- tikiu gerumu...
NESITIKIU gerumo iš kitų žmonių, nelaukiu jo, bet stengiuosi suteikti kitiems pati... kad ir mažai, kad ir trupinėlį...
Kad ir gerą žodį, kai kitam bloga...
Ar šypseną, kai visi pikti...
Nesitikiu kitų žmonių atlygio už tai, man užtenka, kad aplink mane šypeli gerumo saulytė...
Ir man pačiai smagiau...
Jei pyksi ant likimo - juk verksi pats, o likimas - juoksis...
Jei nusišypsosi likimui, galbūt - likimas išties tau ranką...
Gal likimo delne bus ne akmuo, o ramunės žiedas...
................
O juk tiek nedaug tereikia - lašelio pakantumo, spindulėlio šypsenos, ir trupinio gerumo...
Mums - tai - nieko nekainuoja, o kiti - tai gavę - gali pasijausti radę pasaulio lobį...

Ne nu, kątudarsugalvosi?

O koks skirtumas patinki, nepatinki, išsakei tiesiog savo nuomonę ir tiek.Kiek žmonių tiek nuomonių.

Kaip gražiai išsakei!
Nuo vaikystės (kai perskaičiau H.V.Longfelou žodžius) stengiuosi gyventi pagal principą: jūra neatstumia nuo savęs nė vienos upės... Ir su kitu reikia elgtis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi!

Labai įdomus straipsnis mūsų tema
www.visaspasaulis.lt/index.php?option=com_content&t...

o šitas tinka net elgiantis su liga
Vėžys mėgsta liūdesį, pyktį, baimę... Reikia su juo kalbėtis, mylėti jį ir ... jis pasitraukia. Rimtai čia. Reikia glostyti sergančia vietą ir sakyti: labas meiluti, kaip gyveni cacą tu mano. Ir jam tai nepatinka
Čia ne mistika, yra teisybės. Geros emocijos užmuša blogas ląsteles.

Loreta, išeitų, kad jei jau nebenori "prisikelti" (ar tiksliau - atgimti), tai reikia po mirties kad sudegintų kūną, ar kaip čia?

Nežinau kaip su tuo sudeginimu - man užstigo labiausiai tai:
"Suvokęs, kad gyvena ne pirmą ir ne paskutinį kartą žmogus pasijunta atsakingas už tai, ką veikia, kokius sprendimus priima, kaip elgiasi su kitais, nes visą, ką mes bedarytume iš tiesų niekur nedingsta ir niekas nesibaigia su mūsų mirtimi. Viską teks užbaigti, išspręsti, nes viskas vienokiu ar kitokiu būdu grįš. Štai jums ir atsakymas, kodėl anksti iš gyvenimo išeina geri žmones, kodėl lieka niekšai ilgai gyvena ir tęsia savo niekšybes. Vienas praeitame gyvenime buvo geras žmogus, o šiame – blogas, toks poliariškumo principas."
Vadinasi, likimo pakeisti neįmanoma...

kūną gali ir sudeginti, jis tik sielos kevalas...

www.uch.lt/2007/07/01/palangos_tiltas.html
Petrončik,toks pas jus gražus oras, o Vilniuje šlykščiai lyja, lempa dega, snaudulys ima...
O taip norėtusi ant kopos pasėdėti , šampano pagerti....ir pažvelgti į tolį...