Akimirka

mariska 8625

2 2012-12-13 20:42 mariska

Byla rašė:
Nebus pasaulio pabaigos...

www.vytautus.com/lt/p/2012m-gruodzio-21d---gala...

Kaip neįdomu

tikėjausi, kad kokie išpardavimai bus

Byla 12118

2 2012-12-14 14:28 Byla 2012-12-14 14-32

Su penktadieniu kolegos !

www.youtube.com/watch?v=VpXT1Hv2hyY

rašė: Mano gyvenimas mano rankose
Aš paprašiau Dievo pasiimti mano išdidumą, o Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad išdidumo niekas nepaima, jo reikia atsisakyti.

Aš paprašiau Dievo padovanoti man kantrybę, o Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad kantybė atsiranda per išbandymus. Jos niekas neduoda, ją reikia užsitarnauti.

Aš paprašiau Dievo padovanoti man laimę, o Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad duoda palaiminimą, o ar aš būsiu laimingas, priklauso nuo manęs.

Aš paprašiau Dievo pasaugoti mane nuo skausmo, o Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad kančios atitraukia žmones nuo pasaulio rūpesčių ir priartina prie Jo.

Aš paprašiau Dievo, kad mano dvasia augtų, o Dievas atsakė: “Ne”. Jis pasakė, kad dvasia turi augti pati.

Aš paprašiau Dievo padėti man mylėti kitus taip, kaip Jis myli mane. Ir Dievas atsakė: “Pagaliau tu supratai, ko reikia prašyti”.

Aš paprašiau jėgų - ir Dievas man atsiuntė išbandymų, kad galėčiau užgrūdinti save.

Aš paprašiau išminties - ir Dievas man atsiuntė problemų, kurias spręsdamas turėjau gerai pamąstyti.

Aš paprašiau drąsos - ir Dievas atsiuntė man pavojų.

Aš paprašiau meilės - ir Dievas man atsiuntė nelaimingųjų, kuriems reikia mano pagalbos.

Aš paprašiau gerovės - ir Dievas davė man galimybių.

Aš negavau nieko, ko norėjau. Aš gavau viską, ko man reikėjo.

Dievas išklausė mano maldas.

Elvusia 19998

2012-12-16 11:09 Elvusia

Skaičiau šį straipsnį ir keli žodžiai, keli paprasti, bet labai teisingai sudėlioti žodžiai taip ir įstrigo:

rašė: tai, ko negali išreikšti žodžiais, lieka virpėti širdyje ir ore.

www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima-ir-santyk...

Dalia29 12616

2012-12-16 15:22 Dalia29

IRUTE78 rašė:
Neblogai gyvenime visko išmėginti, kai amžius slenka link šešiasdešimt vienuolynas geras pasirinkimas, kai asmeninis gyvenimas nedžiuginantis.

Įsivaizduojat, kad taip viskas paprasta? Ir šešisdešimt- tai tas amžius, kai nedžiuginant asmeniniam gyvenimui , lieka vienuolynas?

Samajana 6091

2 2012-12-16 15:41 Samajana

IRUTE78 rašė:
Neblogai gyvenime visko išmėginti, kai amžius slenka link šešiasdešimt vienuolynas geras pasirinkimas, kai asmeninis gyvenimas nedžiuginantis.

Jeigu "Neblogai gyvenime visko išmėginti"...tai kodėl "kai asmeninis gyvenimas nedžiuginantis" įterpei.
Sulankstei "asmeninio" gyvenimo drabužius, ir "pirmyn"... matuotis vienuoliškus.

Dalia29 12616

2012-12-16 15:57 Dalia29

Šiaip tai straipsnį reiktų perskaityti bent, prieš reiškiant nuomonę...

Samajana 6091

2012-12-16 16:15 Samajana

Dalia29 rašė:
Šiaip tai straipsnį reiktų perskaityti bent, prieš reiškiant nuomonę...

Perskaičiau ir kas? Netikra kažkas visame tame
Tik šitie žodžiai patiko.
"Telieka laukti, kol kas nors nušveis sielą „nelyginant seną virdulį”."
Čia už sakramento sulaužymą, "dabartinis" sužadėtinis tiek išbandymų siunčia

Dalia29 12616

2012-12-16 16:26 Dalia29

Šiaip tai, Samajana, ne tau taikiau

O kokį sakramentą sulaužė?
Kiek žinau, vienuole tapti gali ir prieš tai ištekėjusi ir vaiką turinti.

Petronele 18325

1 2012-12-16 19:12 Petronele

Samajana rašė: Sakykim man... panorėtų skolon kvėpuojanti pradėti tarnauti... nesutikčiau.

Uj, nigaliu.

Elvusia 19998

1 2012-12-16 19:19 Elvusia

Na ir išvystėt

Tik įdėjau kelis žodžius, kurie, mano manymu, labai tiksliai nusako dvasinę būseną, jutimus. Visai nesigilindama, kodėl moteris pasuko vienuolės keliu.
Man tai net neįdomu.
Tiesiog, užkabino kai kurios jos mintys.
O priežasčių, kodėl ji pasielgė vienaip ar kitaip, iš žurnalistinės rašliavos nesužinosime.
Žurnalistai retai kada, net ir rašydami teigiamus straipsnius, papasakoja tiesą.
Jie jos paprasčiausiai nežino. O, jei ir žino, tai viską taip sumakaluoja, kad paskui jau ir patys nesupranta ką parašė.

vovere 25997

1 2012-12-16 19:36 vovere

Irute, nepriimkite Samajanos žodžių tiesiogiai

mariska 8625

2012-12-16 19:50 mariska

IRUTE78 rašė:
Paprastai dažnai būna, kai žmogus susiduria su sunkiais išmėginimas, įvairiomis netektimis, dažnas glaudžiasi pas Dievą.

Oi tik jau nereikia valkioti to Dievo.

Įrodymas, kad ne Dievas čia padėjo.

'"Žmogus turėdamas bet kokį KAM gyventi, ištvers bet kokį KAIP gyventi" V. Franklin.

Už šio psichologo žodžių slypi, kad žmogus, turėdamas bet kokią prasmę ir tikslą, sugebės išgyventi ir baisiausiomis situacijomis. Žinoma, ta KAM jis gali pasirinkti, kaip tikėjimą ir Dievą, bet tai tik antraeilis dalykas. Pirmiausiai yra žodelis KAM, nes neliks jo, neliks galimybės įveikti ir KAIP.

Elvusia 19998

2 2012-12-16 19:52 Elvusia

tv.lrytas.lt/?id=13554908391355046751
Štai kaip dirba "žurnalistai". Gėda žiūrėti. Na, ar gali tokie (tiek to, nekalbėsiu negražiai, rimties metas visgi) plunksnos broliai parašyti ką nors teisinga?
Bet ne tai norėjau dabar pasakyti. Man patiko močiutė, kurios, a la, neįleido į bažnyčią. Tokia lengvai pačiuožus. Primena vieną mūsų narę

Jai gali sakyti: sniegas, o ji sakys: malkos

Petronele 18325

1 2012-12-16 20:03 Petronele

Elvusia rašė: O priežasčių, kodėl ji pasielgė vienaip ar kitaip, iš žurnalistinės rašliavos nesužinosime.

Kažin ar ir ji pati labai tiksliai tai įvardintų. Kartais tiesiog žinai ką turi daryti. Gali tik žavėtis ir jausti ypatingą pagarbą žmonėms, kurie patys būdami "ant sugriuvimo ribos" dar sugeba ir kitais pasirūpinti, ir tas posakis "pažiūrėk, kažkas gyvena blogiau už tave" tada įgauna visai kitą prasmę.

mariska 8625

2 2012-12-16 20:03 mariska

IRUTE78 rašė:

Pas mane teta jau antra savaitė alsuoja man savo skausmą, kartais šaukiasi Dievo, nu man nelabai patinka, bet ką daryti, reikia kęsti.

Čia kuri dalis nepatinka, kad Dievo šaukiasi, ar kad padėti tetai reikia?

IRUTE78 2552

2012-12-17 11:07 IRUTE78

Kam patinka istorija, įdomi ištrauka

„Tauragės konvencija – Napoleono imperijos griuvimo pradžia“ www.mixcloud.com/TSPMI/dr-deividas-slekys-taura...

IRUTE78 2552

3 2012-12-19 13:21 IRUTE78

Vieną vakarą grįžo žmogus namo po darbo, kaip visada pavargęs ir suirzęs ir pamatė, kad tarpduryje jo laukia penkiametis sūnus.
- Tėveli, ar galiu tavęs paklausti?
- Be abejo, kas atsitiko?
- Tėveli, kiek tu uždirbi?
- Tai ne tavo reikalas! – įsižeidė tėvas. – Ir kam tau to prireikė?
- Tiesiog noriu žinoti. Prašau pasakyk, kiek tu uždirbi per valandą?
- Na, 500. O kodėl tu to klausi?
- Teveli, – sūnus labai rimtai pažiūrėjo jam tiesiai į akis. – Tėveli, tu gali paskolinti man 300?
- Tu klausinėji tik todėl, kad aš tau paskolinčiau pinigų kažkokiam kvailam žaislui? – surėkė tėvas. – Tuoj pat eik į savo kambarį ir gulkis!… Negalima juk būt tokiu egoistu! Aš taip sunkiai dirbu, labai pavargstu, o tu taip kvailai elgiesi.
Mažylis tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. O tėvas taip ir liko stovėti tarpduryje ir pykti, išgirdęs tokį sūnaus prašymą. Kaip jis drįso paklausti apie mano atlyginimą, kad po to dar ir pinigų paprašytų? Tačiau po kurio laiko jis nusiramino ir pradėjo mąstyti blaiviai: gal jam iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus? Velniai nematė tų trijų šimtų, jis juk dar nė karto neprašė manęs pinigų. Kada jis įėjo i vaikų kambarį, sūnus jau gulėjo lovoje.
- Tu miegi, sūneli? – paklausė tėvas.
- Ne, tėveli, tiesiog guliu, – atsakė mažylis.
- Man atrodo aš pasikarščiavau, – tarė tėvas. – Buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man, štai pinigai, kurių tu prašei.
Mažylis atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
- Tėveli, ačiū tau labai! – linksmai sušuko jis. Po to jis iš po pagalvės ištraukė dar kelis suglamžytus banknotus. Tėvas pamatęs, kad sūnus jau turi pinigų, vėl supyko. O mažylis kruopsčiai išlygino banknotus, paskaičiavo juos ir pažiūrėjo į tėvą.
- Kodėl tu prašei pinigų, jei jau turi jų? – paklausė tėvas.
- Todėl, kad turėjau nepakankamai, bet dabar turiu lygiai tiek, kiek reikia., – atsakė mažylis.
- Tėveli, čia lygiai 500. Ar galiu aš nusipirkti tavo dėmesio valandėlę? Prašau, ateik rytoj anksčiau iš darbo, aš norėčiau, kad mes visi kartu pavakarieniautume.