Siūlau išlieti agresiją!

aaa, tai ji tikrai atkeršijo. Kerštinga dama.

[/quote]
Ar neturėjot? Kažkada pamenu rašėt apie šuniuką iš globos namų, ir foto buvot įkėlę.

Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Gausim į skūrą abi bet iš principo vaikų namų išvis neturi būti, nes kiekvienas vaikas yra dviejų žmonių kūrinys.

Mes turėjom ir Džiungarijos, ir Sirijos, ir dar kai ką

Mes irgi turėjom ir Džiungarijos, ir Sirijos.
Vienas pastoviai pabėginėdavo, pro durelių viršų išlysdavo taip juokingai. Tai užsdendgdavom paskui popieriumi tas dureles, nes būdavo sunku iškrapštyti iš už spintos.

o aš kažko noriu žalčio (matyt kad nesijausčiau vieniša kai pradedu šnypšti )

Ne , netapo. Nelaukiant sezono pabaigos teko pertvarkyti spintą ir tiek Tas gyvūnėlis pragyveno pas mus 4 metus ir sulaukęs gražios senatvės iškeliavo ten, kur iškeliavo ir Lea katukas. Buvo labai daug ašarų, laidotuvėse dalyvavo tik artimiausi jam žmonės-dukra ir sūnus. Amžino poilsio jis atgulė miesto centre, skulptūrų parke.

Įsivaizduoju....
Susitinka dvi moteros.
Viena visiška gyvūnų mylėtoja, o kita visiška jos priešingybė.
Tą mylėtoja tokią, lia-lia-lia, trampampam:
- Įsivaizduoji, vakar šuniukas atklydo. Nu toks nabagas, nu toks vargšelis. Įkurdinau jį laikinai pas save...
Ir saldžių balselių priduria:
- Gal norėtum pas save palaikyti?
O mintyse galvoja:
"Kur gi ne, žiežula nelaiminga, jai ne tik šuniuko, jai varlės nepatikėčiau auginti."
Toji, gyvūnų visiška nemylėtoja, pagarbiai atsitraukia per kelis žingsnius ( ką čia žinai, gal jau kuoktelėjo), atlaidžiai šypsosi ir pritariamai linkčioja ( dėl tos pačios priežasties), o mintyse galvoja:
" Nu brač, reikia atsitraukti per kelis žingsnelius, gal jau pasiutlige susirgo... Vargšelė, visai kuoktelėjo nuo savo gyvūnų ir man dar kažkokius kiemsargius siūlo. Kažkaip keistai linksma ponička, gal gydytojus iškviesti.... Neverta, gali dar blogiau būti... Kaip čia sugalvojus su ja atsisveikinti? Svarbiausia, nesunervinti jos... Bliamba šypsena nusitrina lyg trintukų, o šypsotis reikia... Fuuuuuuuu, atrodo atsisveikinom. Reikia pasižiūrėti per petį ar nesiveja...

Nu bliamba vos pagalvojus mirštu iš juoko, o jei pamatyti....

Individai, gal Jūs rašytojas? Man labai panašu į Andrių Užkalnį

man tai keistas Bylos pasakymas, kad norėjo šuns, gavo katę ir turi būt patenkinta.. jo.. noriu torto gavau svogūną ir esu laiminga be galo..

Eikit jūs, žiežulos raganos
Man vienas malonumas išeiti su šuniu pasivaikščioti po lauką, juk jei ne šuo tai ir neitum niekur kai nebūtina :)) Taip ir šiknos prie kompo kėdės priliptų besėdint....
Beto pas mane šuo išauklėtas einam tada kai aš noriu, o jei prastas oras mudvi susitariam gražiuoju kad šiandien niekur neisim ir tvarka

Na jau atsiprašau, radot su kuo lyginti.
Individas yra inteligentas iš prigimties, o A.U. chamas su minusiniu IQ.

Ko gero pliušinis.

Daugeliui iš mūsų A. U. nepatinka, nes mes vaidiname geresnius, gražesnius, protingesnius, negu esame iš tikrųjų, o A. U. rėžia tiesiai, nevyniodamas žodžių į vatą.

Didysis chamas tai Algis Ramanauskas. Va ten tai chamų karalius.

Na iš išvaizdos panašus į tokį, bet gyvas

Nepyk, bet šneki, kaip iš medžio iškritus.
Sakyk, ar norėtum įsivaikinti problematiško charakterio, asocialios šeimos vaiką?
Kai jis užaugęs, ir susiradęs savo tėvus, galimai, tave paliks "ant ledo"?
O gal norėtum žvairo, neįgalaus?
Atsiprašau, kad taip tiesmukai.
Bet lietuviai ko nori: aplaižyto, su bantukais, gražaus, iš geros šeimos. Sveiko sveikutėlio.
Nėra tokių. Nėra ir nebus. Nes gerų šeimų vaikai, net ir tapę našlaičiais, neatiduodami į vaikų namus.
Tai dabar ką: neaukokim, nepadėkim, nusisukim nuo jų.
Ai, ne mano, tai širdies neskauda?
Svetimo skausmo nebūna. Tai mūsų visuomenės atžalos.
Ir nežinau kelintą kartą, bet būtent tokius žodžius kalba tie, kurie neaukoja niekam. Absoliučiai niekam. Ir dar garsiai rėkia apie tai, koks tai blogis yra.
Aukojau ir aukosiu. Tiek vaikų namams, arba atskirais atvejais, patiems vaikams. Tiek gyvūnų globos namams. Pagal išgales.

Vis dar pliekiatės ? Bet ir atkaklūs jūs.... Aš štai pargrįžau iš treniruotės su savo mergica.... Ir pagalvojau, kad mūsų kieme reikia Elvusios. Prie pat laiptų guli negyvas juodas kačiukas.... Vaikai apžiūrėję... Sako - išbadytom akim... Ne mano nervams tokie vaizdai. Pernai visą vasarą pievoje po langais mėtėsi jau traktoriaus sutrinta katė.... Gal sušalo tie padarėliai, o gal kas nagus prikišo....

Man tai keista kai žmonės be perstojo analizuoja kas ką pasakė, viename ar kitame kontekste. Iš esmės, mergaitė norėjo gyvūno. Bet labiau norėjo šuns, nes su tuo galima pasigrūsti. O gavo katę ir dziudo treniruotes. Kas negerai ?
P.s. Nes ar vienas , ar kitas gyvūnas bus namuose, vis vien teks prižiūrėti man. Todėl, pasirinkau tą, kurį man prižiūrėti lengviau.

Ne Elvusios jūsų kiemui reikia, o žmogaus, turinčio širdį.....
Pirmiausia, neleisčiau vaikui matyti katinėlio išbadytomis akimis.
Jei jau taip nutiktų, palaidočiau su vaikais tą nelaimėlį, kad suprastų, kokios žiauraus elgesio su gyvūnais pasekmės.
Ir bent jau mano kieme katinėlis, sutrintas traktoriaus nesimėtytų.
Tiesiog, iš pagarbos bet kokiai gyvybei, palaidočiau.
Bet tam reikia turėti širdį...
Atsiprašau, kaip taip kalbu, bet žinau ką sakau.