karolyte90 rašė:
Darbo laiko teisinis reguliavimas vykdo dvi funkcijas: apsauginę (saugo darbuotoją nuo pernelyg didelio eksploatavimo darbo procese iš darbdavio pusės) ir organizacinę – teisinės normos, reglamentuojančios darbo laiką, priverčia darbdavį imtis tam tikro darbo proceso organizavimo. Darbo ir poilsio laiko režimas – tai teisės normų kompleksas, reglamentuojantis ne tik darbo laiko normas, bet ir kitus su tuo susijusius klausimus, t. y. maksimalią dienos ir savaitės darbo laiko trukmę, minimalią paros ir savaitės poilsio trukmę, viršyto laiko kompensavimą. Todėl šalių suderinta darbo laiko norma turėtų būti tiksliai apibrėžta darbo sutartyje – šalys susitaria dėl to, kiek laiko darbuotojas įsipareigoja dirbti (per dieną, savaitę), ir, atitinkamai, kokios trukmės darbą darbdavys įsipareigoja suteikti. Taip šalinami visi neaiškumai ir mažinama nereikalingų darbo ginčų tikimybė. Antra vertus, darbo teisinių santykių šalys laisva valia nusistato tarpusavio įsipareigojimus, todėl niekas negali paneigti tokių įsipareigojimų reikšmingumo, kaip tik pačios šalys. Jei darbdavys ir darbuotojas laisva valia susitarė dėl kitokios darbo laiko normos, pvz., kiek valandų darbuotojas dirbs per tam tikrą laikotarpį, nenustatant dienos ar savaitės darbo laiko trukmės (ar susitarė dėl darbo pagal poreikį) – toks susitarimas galioja, kol nenuginčijamas ar nepakeičiamas. Darbo teisės aktai tiesiogiai nedraudžia darbo sutartimi susitarti dėl mėnesinės, metinės, ar kitokios darbo laiko normos, arba dėl darbo pagal poreikį.
